Lietuvoje korupciją arba kyšius, kaip labai rimtą problemą, įvardijo 90,5 proc. apklaustųjų. Įspūdingi skaičiai, deja, nesukeliantys euforijos ar ilgai trunkančių ovacijų! Ekspertai korupciją įvardina kaip pagrindinę problemą, stabdančią progresą, iškreipiančią natūralią visuomenės raidą, didinančią socialinę atskirtį, visuomenės narių nepasitikėjimą, įtarumą, formuojančią valstybėje kraštutinai neigiamą psichologinį klimatą.
Pagal šiemetinį „Transparency Internacional“ korupcijos suvokimo indeksą Lietuva, surinkusi 58 balus tarp 175 šalių, užėmė 43 vietą (estai – 26, lenkai -35, gudai -119). Nėra pasaulyje valstybės šią blogybę išrovusios su šaknimis, korupcijos mąstai skirtingose valstybiniuose sektoriuose nevienodi, tačiau visų akys, bent Lietuvoje, krypsta į sveikatos apsaugos sistemą.
Negailestinga statistika
Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidė, kad 55 proc. gyventojų labiausiai korumpuota laiko sveikatos apsaugos sistemą. Teismai „atsilieka“ beveik per pusę, policija ir Seimas – 26,3 proc.
Suprantama, tai - tik nuomonė, kurią dažnai sunku argumentuotai pagrįsti, tačiau faktas, kad dėl vienų ar kitų priežasčių žmonės kyšininkavimą vertina būtent taip. Pasigilinus aiškėja, kad dalis kažkurią sistemą laiko korumpuota, nes taip jam sakė kaimynas ar giminaitis, kad skaitė laikraštyje arba girdėjo per radiją. Ir tikrai, vargu ar surinktume Lietuvoje 26,3 proc. gyventojų, davusių kyšį kažkokiam abstrakčiam Seimui. Tačiau žmonės taip mano, juolab kad faktai, kai atskiri tautos atstovai susigundo didelėmis pinigų sumomis, nėra retenybė.
Sociologiniai tyrimai atskleidė ir vieną bendrą tendenciją – kuo arčiau žmonių yra įstaiga, tuo labiau ji vertinama kaip korumpuota. Tą, „arčiau žmogaus“ teoriją patvirtina ir kyšininkavimo konkrečiose medicinos įstaigose tyrimai. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atliktos apklausos parodė, kad net 67,5 proc. apklaustųjų kyšius yra davę poliklinikose, 47,7 proc. – miestų ir rajonų ligoninėse, 32,3 - respublikinėse ligoninėse ir klinikose. Taip sakant, kuo aukštesnio lygio gydymo įstaiga, tuo mažiau kyšininkaujama.
Ta pati STT apklausa parodė, jog 28,3 proc. pacientų davė kyšius tikėdamiesi geresnių asmens priežiūros gydymo paslaugų. Dažniausiai tai 50 - 100 eurų. Suma neatrodo įspūdingai, tačiau kai žinai, kad 100 eurų yra vos ne pusė daugelio mūsų žmonių pensijos, suvoki, kad tiek su mūsų sveikatos apsaugos sistema, tiek su žmonių psichika kažkas ne taip.
Bendrosios praktikos (šeimos gydytojų) padėkos vokeliuose dydis kuklesnis ir siekia nuo 20 iki 50 eurų. Ir čia, kaip ir kitais atvejais, kyla klausimas – už ką? Juk šeimos gydytojai tikrai nėra ta sveikatos sistemos grandis, nuo kurios priklauso „gyventi ar mirti“. Taip, jie atlieka labai svarbias funkcijas: diagnozuoja, seka ligos eigą, siunčia pas konsultantus, tad galvoti, kad tie 20 ar 50 eurų gali ką nors iš esmės pakeisti, yra ne daugiau kaip giliai žmonių sąmonėje tūnantis prietaras: neduosi – negydys!
Be kyšių neapsieinama ir slaugos ligoninėse, kur pacientai, tikėdamiesi išskirtinio dėmesio ar geresnės priežiūros, taip pat negaili pinigų. Net 39,4 proc. teigia papildomai personalui nepagailėję nuo 50 iki 100 eurų.
Tačiau dosniausiai gydytojus pasiruošę „šelpti“ chirurginės operacijos laukiantys arba išoperuoti pacientai. Net 58 proc. apklaustųjų prisipažino, kad atsidėkodami nepagailėjo nuo 100 net iki 1000 eurų vertės vokelio. Beje, visi jie mano, kad tai yra normali ir teisėta padėka gydytojui už sugražintą ar pagerėjusią sveikatą.
Įpročio jėga
Sveikata, be abejo, yra labai jautri ir subtili žmogiškosios egzistencijos sritis. Per daugybę metų Lietuvoje įsitvirtino praktika vienaip ar kitaip atsidėkoti medikams už jų teikiamas paslaugas. Suprantama, būtų kvaila teigti, kad pacientai kyšininkauja dėl to, kad yra labai susirūpinę dėl varganos medikų buities. Be abejo, žmonės tikisi, kad kyšis pagerins paslaugos kokybę, kad gydytojas bus atidesnis, malonesnis, išrašys geresnius vaistus, geriau išoperuos.
Patiems gydytojams iš tokių žmonių lūkesčių lieka tik šypsotis, juk vargu ar chirurgas, atvėręs krūtinės ląstą, galvoja, kad reikia panaudoti geresnį skalpelį, nes ligonis jau davė vokelį, o štai šitą operuosiu su atšipusiu, kad kitą kartą žinotų, ką reikia daryti. Deja, tradicijos, visuomenės nuomonė, kad jei neduosi - negydys, o blogiausiu atveju – nugydys, yra taip įsišakniję žmonių sąmonėje, kad jie negalvodami pasiruošę nusimauti paskutines kelnes, kad tik įduotų daktarui vokelį.
Vokelis! Dailiai sulankstytas ir suklijuotas popieriaus lapas, kuris sergančiam žmogui įgauna tiesiog magišką prasmę. Vokelių magija ypač stipriai yra įaugusi į vyresnio ir senyvo amžiaus pacientų sąmonę. Kartais susidaro įspūdis, kad jiems ne tiek svarbu pats gydymas, kiek vokelio ar kitokių dovanų įdavimas gydytojui. Neįduosi - negydys, ne tas procedūras skirs, ne tuos vaistus išrašys, seselės blogai prižiūrės... Į tą „įdavimo“ akciją dažnai įtraukiami giminės, draugai, gydytojo pažįstami, na, o kai procesas pavyksta, laikoma, kad toliau viskas eis kaip iš pypkės ir ligonis neabejotinai pasveiks. O ir kaip kitaip, juk paėmė!
Sakoma, kad žmogaus psichika sudėtingesnė už visatą. Susiformavusius įpročius, nuostatas, įsitikinimus pakeisti nepaprastai sunku, o jei jis dar ir nenusiteikęs to daryti - visai neįmanoma. Ir iš tiesų, kaip įtikinti 80-metę senolę, kad ir be jos per didžiausius vargus sutaupytų 50 eurų daktarėlis gydys ją taip, kaip reikia. Ir vaistus gerus išrašys, ir tris kartus per dieną pamatuos kraujo spaudimą, ir lieps liežuvį parodyti, pakalbins... Čia labai neigiamai veikia išankstinė paciento nuostata.
Ligonis, kuriam dėl vienų ar kitų priežasčių nepavyko „atsidėkoti“, psichologiškai jaučiasi atsidūręs diskomforto zonoje – nepaėmė, vadinasi, nieko gero nebus! Tokiam „nelaimėliui“ atrodo, kad palatos kaimynai, kurie jau „įdavė“, yra geriau prižiūrimi, dažniau pakalbinami, jiems daktaras šypsosi, o man... Toks psichologinis klimatas poliklinikose ir ligoninėse, aišku, nėra tai, ką reikėtų toleruoti, juoba didžiuotis.
Ligoninė – ne greitkelis
Prevencinės priemonės, pokalbiai su medikais, įvairios akcijos, lipdukai ant kabinetų durų, kad gydytojas kyšių neima, norimų rezultatų neduoda ir vargu ar duos ateityje. Čia būtinas labai aiškus ir konkretus visuomenės ir medikų susitarimas. Prievartauji duoti kyšį – patenki į STT globą! Siūlai kyšį – atsiduri ten pat! Sakote, nesąmonė, neįmanomas dalykas? Gal ir taip. Tačiau prisiminkite, kaip pasikeitė situacija keliuose, kai principingi policininkai pradėjo į viešumą kelti veikėjus, bandančius atsipirkti kyšiais. Pradžia buvo labai sunki, recidyvų pasitaiko ir dabar, tačiau baimė, kad gali būti iškelta baudžiamoji byla dėl bandymo papirkti pareigūną, daugumą vairuotojų verčia elgtis civilizuotai.
Taip, ligoninė - ne greitkelis Klaipėda – Vilnius. Čia, saugant paciento konfidencialumą, vaizdą fiksuojančios ar garsą įrašinėjančios aparatūros nepastatysi. Taigi lieka vienintelis kelias – kyšių prievartautojus ir kyšių davėjus atiduoti į prokurorų rankas, ir tai gali padaryti tik patys pacientai bei medikai. Pradžia kaip visada bus nelengva, įpročio jėga - milžiniška, tačiau jei norime gyventi civilizuotoje visuomenėje, o ne kreivų veidrodžių karalystėje, kito kelio nėra. Rinktis reikia patiems, nes niekas kitas už mus nenuspręs.
Prof. dr. Jonas Sąlyga – Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: