Man nepatinka, kai kartais sakoma: mes praradome pusę milijono piliečių, kurie išvažiavo į užsienį ir niekada nebegrįš į Lietuvą. Pasakykime kitaip - per dešimtmetį čia sukursime tokias sąlygas, kad mažiausiai du penktadaliai jų sugrįš, o išvažiuojančių srautas bus dviem trečdaliais mažesnis.
Ir man nepatinka, kad emigracija per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį yra priimama kaip natūralus dalykas. Neva, nieko nepadarysi, atsivėrė sienos, atlyginimai didesni, laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje yra skatinamas.
Nieko čia natūralaus. Atvirkščiai - nenatūralu tai, kad valstybės politikai per du dešimtmečius taip ir nesugebėjo sukurti politikos, kuri įgalintų žmones dirbti ir užsidirbti Lietuvoje. Nesugebėta sukurti tokios mokestinės sistemos, kuri skatintų jaunas šeimas gimdyti ir auginti vaikus. Aukštojo mokslo sistema taipgi nuėjo šunkeliais, ne lygiuodamasi į geriausius pasaulio universitetus, bet kurdama daug primityvių mokymo programų tam, kad būtų galima susigraibyti kuo didesnį studentų krepšelį.
Nepaisant to, kasmet vis labiau bandome apsimesti, kad nieko nevyksta. Stengiamės nepastebėti gilminių valstybės problemų. Toks primityvus vaikiškas požiūris: jeigu nematai, tai atrodo, kad ir nėra. Bet nuo vaikystės kiekvienas turbūt prisimename - užsimerkus tamsa nepranyksta.
Kaip tą tamsą įveikti? Vieni galėtų pasiūlyti vienokius, kiti - kitokius receptus, bet reikia juos siūlyti, reikia sėsti ir kalbėti apie iš tiesų nacionalinės reikšmės ir nacionalinio saugumo, jeigu mums dar rūpi nacijos išlikimas, svarbiausią reikalą.
Neseniai politinėms partijoms pasiūlėme pasirašyti susitarimą dėl emigracijos. Jame pirmiausiai akcentavome, kad būtina nedelsiant sudaryti Migracijos komisiją.
Antra: būtina Lietuvoje pradėti kurti sąlygas, skatinančias emigrantus sugrįžti, dirbti ir gyventi savoje šalyje.
Trečia: efektyviais veiksmais užkirsti kelią neigiamoms emigracijos procesų pasekmėms bei formuoti ilgalaikę tautos atkūrimo politiką.
Susitarime siūlome ir du konkrečius dalykus: per penkerius metus pasiekti, kad emigracijos srautų rodiklis nuo dabar esančių 7 sumažėtų iki 3 procentų, o įgyvendinus nacionalinę demografinės būklės pagerinimo programą, Lietuva 2025 metais turėtų ne mažiau kaip 3,5 milijono gyventojų.
Šiandien turime pakankamai objektyvių duomenų ir kokio amžiaus, profesinių kvalifikacijų bei gebėjimų žmonės emigruoja, daugiau ar mažiau susistemintos ir priežastys, dėl kurių jie renkasi gyvenimą bei darbą svečiose šalyse.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 metais 63 procentus emigrantų sudarė asmenys iki 35 metų. Pastarąjį dešimtmetį daugėja ir Lietuvos Respublikos piliečių, siekiančių įgyti išsilavinimą kitose ES šalyse. 2011 metais šie asmenys sudarė beveik 7 procentus visų studijuojančių Lietuvos Respublikos piliečių. Tai du kartus daugiau negu Europos Sąjungos šalyse. Čia studijuojančių kitose valstybėse ES valstybių narių vidurkis tesudaro apie 3,3 procento.
Išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimą vis dar riboja gana didelis ekonominės gerovės skirtumas tarp Lietuvos ir emigracijos valstybių. Suprasdami, kad jo išlyginti greitai nepavyks ir tai įvertindami, turime ieškoti būdų finansų ir socialinėse sistemose taikyti įvairias lengvatas jauno amžiaus, šeimas kuriantiems ir vaikus gimdantiems šalies piliečiams.
Reali, ilgalaikė ir stabili parama tokioms šeimoms turi būti nuolatinis valstybės rūpestis. Negalima vieną dieną skirti taip vadinamus „vaiko“ pinigus, kitą dieną jiems nustatyti vaikų amžiaus cenzą, o trečią - juos apskritai nuimti bėdojant sunkia ekonomine padėtimi, bet didinant atlyginimus atskiriems socialiniams sluoksniams.
Valstybės vykdomas priemones reikia skirti giluminiams emigraciją skatinantiems socialiniams, ekonominiams ir kitokiems veiksniams šalinti. Kas daugiausiai išvažiuoja - jauni žmonės. Kas daugiausiai neturi darbo - taip pat jaunimas. Akivaizdu, kad per daugelį metų vykdomos Darbo biržos priemonės siekiant sumažinti jaunimo nedarbą yra nepakankamai efektyvios.
Nedarbą gali sumažinti tik naujos darbo vietos. Tai reiškia - naujos investicijos, naujos gamyklos, naujas verslas ir didesnės jo apimtys. Mokestinės lengvatos investicijoms yra per mažos, laikas išdrįsti taikyti nulinį tarifą verslui, reinvestuojančiam į gamybą bei naujų darbo vietų kūrimą.
Reikia iš esmės pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą, gerokai stiprinti ugdymo kokybę ir mokslo tiriamuosius darbus. Mokslo pažanga ir inovacijos - šansas išlikti globaliame pasaulyje ir jo privalome nepraleisti.
Jeigu iš tiesų siekiame, kad Lietuva neišsivaikščiotų.
Rolandas Paksas, europarlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas
Komentuoti: