Tautinio ir užsienietiško audito medicinos įstaigose (šiuo atveju - psichiatrijos) ypatumai skiriasi, kaip skiriasi ir psichotropinių vaistų skyrimas bei bendravimas su farmacijos kompanijomis. Pas mus auditas atliekamas, kai kas nors įvyksta, ar reikia ką nors išeliminuoti. Auditą viduje atlieka būtinai administracijai savas žmogus, ir atlieka taip, kaip jam būna liepta. Svarbu, kad būtų sukeltas stresas, identifikuotas atpirkimo ožys, ir būtent tas, kuris, dar prieš paskiriant auditą, jau pasirenkamas būti paaukotas. Dirba „savi“, kurie padarys taip, kaip reikia.
Užsienyje (irgi ten, kur būta, ir žinoma iš patirties), audito pareigybė yra tiesiogiai privaloma gydytojui, ir yra kiekvieno gydytojo pareigybių apraše. Gydytojas būtinąja tvarka turi nuolat atlikti vienokį ar kitokį auditą. Kartais leidžiama pasirinkti, kokį. Pavyzdžiui, kokiais metodais įstaigos psichiatrai gydo potrauminį stresą, kokiais - šizofreniją, kokį vaistą nuo depresijos dažniausiai skiria klinikos gydytojai, kaip gydytojai psichiatrai patenkinti darbu, ar gydytojai psichiatrai nori žudytis, ir panašiai. Pas mus tai niekada niekam net į galvą nešautų. Mat kita šalis. (Beje, kodėl nusižudė mūsų įstaigos,Vasaros 5, vyriausioji medicinos sesuo - graži moteris, einanti neeilines pareigas, mama - iki šiol neaišku, ir palikta spėlioti ar pamiršta, nes jau apie dvidešimt metų praėjo. Ko gero, „ji taip pasirinko, o pasirinkimus telieka gerbti“. Bent jau taip deklaruoja žmonių teisių gynėjai. Žmogus norėjo numirti ir numirė - viskas, kas dar čia neaišku?)
Išorinis auditas (ne vidinis) pagal galiojančias tradicijas, būna su daugiau stresą sukeliančiu efektu administracijai, kuri juk po bet kokio įvykio vis tiek išlieka savo vietoje, kaip pagal mūsų papročius yra įprasta, ir visi iš anksto žinome, kad nieko baisaus nebus, tik truputį teks pasinervinti. Taigi, galva lieka. Ir tai rodo, kad susitarti ir kėdę visada įmanoma. Apsijuoktum, jei pradėtum kalbėti apie garbę, atsakomybę ar kitokius panašius egzotinius terminus. Pavadinkim tai „proginiu“ auditu. Tokiu, kuris vykdomas, kai reikia kam nors galvą nuimti, ar imituoti, kad „galva“ turi visas galimybes nuriedėti. Bet išlieka už dabar madingai vadinamus mistinius nuopelnus.
Taigi „aš – tau, tu – man“ – pagrindinis principas ir pagal jį daroma viskas, kas įmanoma. Netgi neįmanomi dalykai tampa įmanomi. Na, kaip ir „gerais sovietiniais laikais“. Jau daugelio kolegų pastebėta, kad kažkaip ar jų klapčiukai „nepaemigruoja“ į garbingą ir turtingą Jungtinę Karalystę nei „didesnės algos“ užsidirbti, nei kvalifikacijos pakelti, ar patirtimi pasidalinti, nei paskaitų paskaityti (kažkaip niekas nekviečia) ar didžiulio teisumo visame kame pademonstruoti. Na, nebent „pasistažuoti“ kaip verslo ar „mokslo“ turistai, ar gerame baseine kur pasimirkyti ūkanotoje, pilkoje, dažnai lietingoje, karališkoje saloje, pražingsniuoti turisto žingsniu ligoninių koridoriais, ir gal net prie diskusijų stalo po visko pasėdėti, kažkas juk pašnekėtų, kad ir iš vietinių.
Tokie atsiliepimai ir komentarai būna apie posovietinių šalių medicinos turistines, delegacijas, atvykstančias kvalifikacijos kelti. Nepaisant daugybės metų po nepriklausomybės atgavimo, į posovietines šalis žiūrima kaip į korumpuotas, korupcijos kontekste prilyginant jas Afrikos šalims, toliau komentuojant ir apie vienus, ir apie kitus: „A, žinom. Jūs dėl to ir vykstat uždarbiauti, nes jūsų struktūros laikosi tos pačios kaip ir anais laikais. O kodėl nesekat estų pavyzdžiu?“ Taigi nors gydytojai specialistai, bet supratimą, kur šuo pakąstas, jie turi. Žino, kad mūsų gydytojai bijo. Taip, labai paprasta - bijo parodyti bet kokį nepasitenkinimą, nes to parodymo rezultatai irgi žinomi, ir nekintantys.
Derėtis su britais būtų sudėtinga, jie labai kieti. Šalis, kuri šimtmečiais diktuoja mokslo madas, ir į kur atvykęs stažuotės bent trims dienoms – jau ženkliai padidini savo CV svorį - tokia tarptautinė opinija. Vien gydytojo statusas kiek durų atveria, ir pagarbos suteikia. Štai ką norėtųsi palinkėti, kad mūsų tikrai puikūs gydytojai savo kailiu pajaustų tą pagarbą, galėtų pasididžiuoti gydytojo profesija. Todėl labai linkėčiau vykti, pamėginti. Jaunimą tiesiog reikia paskatinti bent kelis mėnesius ten padirbėti, kad, jei norės sugrįžti, galėtų pradėti tikrąsias pertvarkas.
Funkcionieriai kažin ką ten galėtų veikti. Kam emigruoti? Ir dar dirbti nuvykus? Deja, dirbti tektų, kalbinti psichine liga sergantį ligonį, jį užjausti, suvokti jų kliedesius, ir dar anglų kalba. Reikėtų rašyti ligos istorijas, kalbėti su paciento teisėjais, advokatais, socialiniais darbuotojais, šeimos gydytojais, sekretorėmis, aiškinti atvejį jauniems gydytojams rezidentams, ir bendrauti su vietiniais kolegomis - labai aukštos kvalifikacijos britų psichiatrais (dar ir tikrai aukštos kilmės, tikraisiais karališkais palikuonimis - ne kokiais valstiečių vaikais iš kokio, kad ir garsaus lietuviško kaimo), o taip pat ir su kitų tautybių gydytojais, atvykusiais, didesnių pinigų užsidirbti ar tiesiog su britiška medicinos sistema susipažinti, erudiciją plėsti.
Kam tas vargas, ar interesas, juokų darbas, ar ne? Taigi reikėtų dirbti dirbti ir dirbti, ir visur spėti, blizgėti, būti labai kultūringam, maloniam, nuolat šypsotis, kalbėti malonius žodžius, sakyti komplimentus kolegoms, žavėtis jų žiniomis ar nauju sijonėliu, eiti pietauti su kitais daktarais - ir dar už savus pinigus, o ne vaišintis farmacijos kompanijų restoraninėmis vaišėmis. Ak, tas tikras europietiškas gydytojų gyvenimo stilius, tikras vargas! Kita šalis, kita aplinka, kita kultūra, tad tenka prisitaikyti.
Iš tiesų, tai sunku įsivaizduoti kokį lietuvišką medicinos funkcionierių, dirbantį pagal specialybę Jungtinėje Karalystėje. Tokį visiškai be liokajų, klapčiukų, dėdžių bei dėdienių, mylimos partijos užnugario, ir išvis – be užnugario. Ten - nėra jokio. „Užnugaris“ ten gali tapti kliūtis gauti gydytojo darbo vietą. Jungtinėje Karalystėje. Norint įsidarbinti gydytoju, visas pažintis bei giminystės ryšius reikia deklaruoti. Skaidri politika ir viešumas yra pagrindiniai veiksniai, labai svarbūs ir aktyviai galiojantys. Jei nebus klausimo anketoje, jis nuskambės per darbo pokalbį.
Dabar jau turbūt aišku, kodėl funkcionieriai niekada nevažiuos dirbti ten, kur reikia dirbti, norint užsidirbti. Ar, pavyzdžiui, mūsų SAM darbuotojai. Kam tas vargas? Juk algos čia jiems dešimt kartų didesnės negu eiliniams gydytojams, ir pasiskirti jie gali sau tokias, kokias nori, - nereikia nei krūvio, nei „aptarnaujamų pacientų skaičiaus“ (paėmiau į kabutes, mat tai nuolat prikišama, nes pagal dar likusį sovietinį paveldą - tas gydytojas geresnis, kuris daugiau ligonių priima). Na, o pačiam biurokratui - kuo mažiau dirbsi, tuo geriau. Ir dar. Užsieniuose, jie negalėtų nei komanduoti, nei kokią įtaką daryti, nes ten jų niekas nepaisytų ir prie europinių pinigų skirstymo neprileistų.
Palmira Rudalevičienė - Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: