Nuo džiazo ir pradėkim. 2023 metų sausio 5-ąją savaitraštis „Lietuvos sveikata“ jus tikrai pasieks. Nes bus ketvirtadienis. Tik štai, mano pavardės tame leidiny jau neišvysite. Nes, kai nuoširdžiai atsakiau į visus 62 internetinės anketos klausimus (apie svorį, pusryčių ir vakarienės meniu, apie visus kenksmingus savo įpročius, perdien nueinamą žingsnių skaičių ir net močiutės bei senelio ligas), kompiuteris paskelbė verdiktą: mirsite 2023 metų sausio 4-ąją.
Jaunesnis – pasijuoktų. Protingas – nepatikėtų. O ką pasakytų Didžioji Dauguma? Atsakymas nesunkiai nuspėjamas: vardan šventos ramybės (ir dėl gero miego taip pat) net ir giliai pasislėpę nepradėtumėte į tuos nerimtus klausimus atsakinėti. Na, nebent tai padaryti paskatintų keistokas nukrypimas: sadomazochizmas.
(Psichoanalitikos mėgėjai ar specialistai šioje vietoje gali pradėti ieškoti klaidos ir teigti, kad tai susiję su šiek tiek kitokiais dalykais. Bet gi ne! Bet kuris medikas jums paaiškins, kad skausmo ir malonumo suvokimo centrai mūsų smegenyse yra labai arti vienas kito. Vieno jų sužadinimas sužadina ir kitą. Ir todėl, mąstydami apie Gyvenimą, jūs negalite nemąstyti apie Mirtį).
Sveikatinimo laikraščiui rašydamas dabar turėčiau papasakoti apie tai, kaip kenksminga (ir jaunystėje, ir vyresniame amžiuje) yra rūkyti, kokias bėdas mums neša alkoholis, pagyvenusiems turėčiau rekomenduoti daugiau kryžiažodžių spręsti ir būtinai užsirašyti į trečiojo amžiaus universitetą. Cituodamas kokią nors internete populiarią ponią dar turėčiau pažerti sveikos mitybos receptų. Bet gi visa tai jūs jau dvidešimt du kartus skaitėte! O štai apie mitochondrijas – pražiopsojot!
Deja. Posakis „geriau vėliau sužinoti, negu niekad“ mitochondrijoms negalioja. Nes būtent šitas ląstelėse randamas dvimembranis organoidas smagiai rodo jūsų senėjimą. Lastelei senstant (degeneruojant) mitochondrijos sulimpa. Arba jų mažėja. Specialistai gerokai tiksliau žino, ką dar blogo jos ląstelėms daro. Bet mums pakaks išgirsti, kad būtent jos – mitochondrijos – yra „kaltos“ jog mūsų imuninė sistema ima senti nuo tada, kai šios žemės piliečiui sukanka vos 14 metų. Raumenys atrofuojasi, deja, jau po 25-erių. Kiekvieno mūsų mąstymo greitis (reakcija) ima lėtėti nuo 27-erių. O negrįžtama senatvinė smegenų degeneracija (nesvarbu, kad to dar nepastebėjote) prasidėjo (arba prasidės) iškart po pirmo rimto jūsų jubiliejaus - penkiasdešimtmečio.
Žinau, kad ką tik patekti skaičiukai truputį piktina. Kad nebūtute taip susiraukę, imkite kitą faktą: Hipokrato laikais (beje, ar žinote, kad Hipokratas savo šeimoje jau buvo aštuonioliktos kartos gydytojas!) žmonės vidutiniškai gyveno tik 40 metų? Niekas tuomet apie jokias mitochondrijas net nemąstė! O dabar gi jau planuojama į jas „įkišti“ antioksidantus, kurie neutralizuotų laisvuosius radikalus: jei tai pavyks, gyvenimas iki 150-ties garantuotas!
Bet noriu sugrįžti prie pirmojo šios dienos žodžio. Džiazuojame toliau. Net labai retai apie mirtį pagalvojantys, po jos nori atrodyti gražiai. Ir štai, jau antri metai eina, kai niekaip neprisiprašau interviu iš retos specialybės žmogaus - „paskutinio restauratoriaus“, kuris net ir žiauriose avarijose sumaitotus mūsų kūnelius paverčia tokiais, apie kuriuos, jau grabelyje gulinčius, visi sako „kaip gyvas!“. Tos procedūros, sako, yra įdomesnės už bet kurį siaubo filmą. O darbas – itin gerai apmokamas. Bet ne apie pinigus, jei interviu pasisektų gauti, jo klausčiau, o apie savijautą. Ir apie tai, kaip skiriasi jo gyvenimas nuo tokio darbo nedirbančių. Kodėl apie tą poną „restauratorių“ rašau?
Ogi todėl, kad jis, dirbdamas savo darbelį jau daugiau nei 20 metų, sakosi nematęs nė vieno žmogučio – net šimto metų sulaukusio – kuris mirė nuo... senatvės. Ir išties: jei peržvegtumėte Pasaulio sveikatos organizacijos sudarytą mirties priežąsčių sąrašą, tarp daugiau nei 130-ties standartizuotų priežąsčių tos mirties tik nuo senatvės nerastumėte. Dvi atsisveikinimo su gyvenimu grupės įvardijamos taip: dėl su amžiumi susijusių ligų ir... neveiklumo. Tarp linksmesnių mirties priežąsčių (už tokią žodžių samplaiką – atsiprašau) PSO dar įvardija neįskaitomą gydytojų rašyseną (iki e-receptų įvedimo kasmet nuo to numirdavo apie 8 tūkst. piliečių), ir – kaip keista bebūtų - dar apie tris tūkstančius gyvybių iki šiolei kasmet nusineša kairiarankių klaidos: dėl nemokėjimo naudotis dešiniarankiams skirtais įrankiais. Bet čia tik sinkopė, būdinga bet kuriam džiazui.
Dar ketvirtojoje pastraipoje pasižadėjau patarimų nedalinti. Bet, perskaitęs protingą japonišką sentenciją, pažadą koreguoju. Toji sentencija skamba taip: „Kuo dažniau mąstysi apie mirtį, tuo dažniau tave apims noras gyventi kokybiškiau“. Tai visiška tiesa, jei prisiminsime neformalų Japonijos gydytojų įsipareigojimą: jie pasižadėjo, kad jau 2050-aisiais šalyje gyvens daugiau nei milijonas piliečių, sulaukusių 100 ir daugiau metų. Kad tokį įsipareigimą lydėtų sėkmė, japonų daktarai prašo ir visų šalies gyventojų pagalbos. Ir dalija jiems patarimus. Tad dabar – keletas jų, visiškai nesunkiai ir Lietuvoje pritaikomų.
Nebejauni japonai – kaip ir nebejauni lietuviai – po pietų mėgsta ant sofutės prigulti. Klaida! Dieną valandėlę snūstelti – tikrai verta. Bet niekada nedarykite to iškart po sočių pietų! (Technologiją jums paaiškins bet kuris daktaras).
Moterims. Jei joms daugiau, nei 30 (bet dar ir ne 40), tenevargsta sporto salėse: tuoj skaičiai įrodys, kad geriausias tokiame amžiuje sportas – gimdymas. (Ilgamečiam genetiniam tyrimui parinktos 550 moterų. Tos, kurios pirmąsyk gimdė, būdamos vyresnės nei 30-ties, dukart dažniau sulaukė 95-erių ir daugiau metų, nei tos, kurios gimdė jaunesnės).
Gyvenimo būdo patarimai. Tą japonų posakį jau žino ir kiekvienas Lietuvos žvejas. Pakartosiu dar nežvejams: „Valandos, praleistos žvejyboje, į gyvenimo valandas neįskaičiuojamos“. O patarimas tiems, kuriems iki šiolei žuvyčių gaila, tebūnie toks: išmokite pabūti vieni. (Pabandę, suprasit, kad tai taip pat sunku, kaip ir mesti rūkyti). Bet pabandykite.
Dar norėjau išvardinti senatvės privalumus. Bet jauni nesupras, o seni ir taip juos žino. Todėl vietoje tų privalumų - džiazuojantis pabaigos klaustukas: velniškai įdomu, ar susitiksime dar kartą TEN?
O gal reikėjo rašyti „dieviškai įdomu“ ? Bet gi lietuviai taip nesako...
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: