Sukame pagrindinio kelio link: šis rašinys yra žiauresnis, nei bet kuris kitas, pavyzdžiui, apie visuomet mūsų tykojančią mirtį. Apsidairykite dabar aplink: jei bent keletas šalia esančiųjų (iš tų, kuriems jubiliejaus proga paprastai linkite ilgo gyvenimo) žinotų, kas jo senatvėje gali laukti, už tokius palinkėjimus jau šiandien jus prakeiktų. Nes statistika teigia: bent trijų iš dešimties tų ilgai gyvenančiųjų laukia ne turiningas bei sotus poilsis, ne ir laimė ir palaima, o... senatvinė demencija.
 
Žodis „demencija“ yra gražus ir moksliškas. Panašiai kaip ir žodis „Alzhaimeris“. (Sako, kad ir ligos panašios. Bet tai – netiesa: Alzheimerio liga yra tik viena iš demencijos formų. O demenciją atskirsite pagal pagrindinį simptomą – nusilpusią bendrąją pažinimo funkciją). Bet skirtumus tenagrinėja specialistai, o mes tuo metu pabūkim grubūs, prasčiokiški, bet – teisingi: demenciją pavadinkim tikruoju vardu – senatvine silpnaprotyste. Primenu: trijų iš dešimties ilgai gyventi besitikinčių ji tikrai laukia. Tikite, kad tai ne jūs? Jei taip, gal ir nuo pavyzdėlių toli nebėgsite.
 
Pirmiausia atsiprašau tų apgautųjų nelaimėlių, apie kuriuos skaitote dažną savaitę. Ne kas kitas, o senatvinė silpnaprotystė (jie sako kitaip: „akimirkai aptemo protas“) kalta dėl to, kad pirmam į duris pasibeldusiajam atidavė pusę gyvenimo kauptus pinigus. Ir gal ne močiutė kalta, kad paprašėte jos išnešti šiukšles, o ji pamiršo durų kodą? Ir kodėl barate senelį, kuris vėl nustatytą valandą neišgėrė vaistų? Ir dar ta mažytė detalė, iš kurios vakar tik pasijuokėte: nes radote žadintuvą, saugiai įdėtą į... šaldiklį. Ir dar mažesnė detalė: anekdotas, kurį vakar senolis sakosi per radiją išgirdęs – jau aną savaitę jo pasakotas. Bet neduok Die, jam apie tai užsiminti: pasakys, kad pats tu kvailys.
Tad dažniausiai nutylime. Nes nelabai ką ir bepakeisi. Bet visuomet norisi žinoti, kodėl taip atsitinka ir tarsi apsidrausti: o jei man taip kada nors atsitiks, ar ir jūs tylėsite?
 
Pabandysiu nupiešti apytikrę schemą. Jos centre turėtų būti toks teiginys: demenciją sukelia ne pati senatvė, o senatvinės ligos. Tai, žinoma, ramina. Tačiau gąsdina tai, kad neurologai ir psichoterapeutai tokių ligų jau yra suskaičiavę apie aštuonias dešimtis. Bet! Medikai pripažįsta, kad tuos kol kas nepagydomus sutrikimus lemia ne tik fiziologinės priežastys, bet ir socialiniai veiksniai: vienatvė, saugumo stoka, konfliktai ir net finansinės problemos. Ir dar norėčiau, kad savo kailiu pajustumėte (patikrintumėte), ar neveikia jūsų šeimos, o kartu ir jūsų smegenų – JAV advokato Todo Ratnerio (tyrė vidurinės kartos psichiką) aprašytasis „sumuštinio dėsnis“. T.Ratneris teigė, kad toji vidurinioji karta yra nuolat tarsi girnų malama: iš vienos pusės sekina save, rūpindamiesi vaikais, iš kitos pusės – dėl nemažų rūpesčių, kuriuos sukelia itin ilgai gyvenantys jų tėvai. Tai – alina smegenis.
 
Fiziologiniai dalykai yra sunkiau suprantami ir reikalaujantys specialiųjų žinių. Kai kurie tyrėjai teigia, kad dėl visko kaltas mūsų ląstelių senėjimas. Maždaug apie 1960-uosius buvo įteisintas terminas „senescencija“. Jo esmė: kiekvieno organizmo ląstelėms, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, maisto ir t.t., yra duotas ląstelių pasidalijimo skaičius. Iki gilios senatvės tos ląstelės pasidalija vidutiniškai apie 50 kartų. Iki šiol vis dar tiriama, kodėl jos nustoja dalintis. Viena versijų – kad taip saugosi nuo vėžio. (O kuomet dalijasi daugiau kartų ir daug greičiau – DNR mutuoja ir susiformuoja vėžys. Bet ir tai iki galo neištirta). O kas ištirta? Turime stabtelėti ir pasižiūrėti į šio rašinio pavadinimą. Apie kokį apelsiną čia kalba, ir kodėl turėčiau juo dalintis arba nesidalinti? Pasaka ir versija yra gražios.
 
Istorija nėra sena. 2016 m. Didžioji Britanija paskelbė senatvinės silpnaprotystės tyrimo rezultatus: pasirodė, kad garbingo amžiaus sulaukusių tos šalies piliečių smegenys sveria vidutiniškai net 140 g mažiau, nei svėrė tuomet, kai jie dar buvo darbingi. Nustatyta, kad didžiausi ir anksčiausi yra baltosios smegenų medžiagos praradimai. Ir net pilkosios smegenų medžiagos rasta gerokai mažiau, nei jaunystėje būta. Taigi, smegenys su amžiumi tampa „skylėtos“, o vietoje prarastosios medžiagos atsiranda smegenų skystis – likvoras. Ir jo būna net tiek, kiek sveria pusė apelsino. Angliškų laikraščių antraštės tuomet skelbė: „Nesidalykite apelsinais, pasilikite juos sau!“. Taigi, šio rašinio pavadinimas – beveik išskaitytas užsienio spaudoje. Ir ne tik jis – kai kurie tolesni savitikros testai taip pat.
 
Žinau, kad tirsite ne patys save, o tik šalia esančius. Todėl paprašysiu iš tiriamųjų nesišaipyti. Dėl tam tikros priežasties. Mat tikrieji senatvinės silpnaprotystės ligoniai niekuomet nesutiks su jūsų diagnoze: jie ją tikrai ignoruos.
Pirmasis testas, žinoma, yra laikrodis. Paprašykite, kad tiriamasis ant tuščio ciferblato surašytų valandas. Kai kuriems ligoniams tai sunkiai sekasi. Bet jei pavyks, pasunkinkite užduotį: tenupiešia rodykles, rodančias 16 val. ir 38 minutes.
 
Prekybinis testas. Perkate prekių už 17 eurų ir 65 centus, pardavėjui duodate 20 eurų. Kiek gausite grąžos. (Atsakymui – 20 sekundžių).
Daržovių testas. Nė sykio nestabtelėjant, surašyti 12 daržovių.
Kirvio testas. Surašyti, kuo panašūs (ir kuo skiriasi) kirvis ir... kamščiatraukis.
Londono taksisto testas. (Nė vienas vilnietis jo turbūt neišlaikytų). Kuomet Londono taksistai laiko egzaminą, jie privalo į nurodytą vietą nuvažiuoti, nesinaudodami nei žemėlapiais, nei GPS‘ais.
 
Ką dar turėtume žinoti? Ogi tai, kad Lietuvoje demencija serga apie 5 proc. 65-74 metų amžiaus žmonių. Sako, kad dukart tiek dar yra nediagnozuotų ligonių. O jei jums jau 85-eri, turite žinoti, kad serga kas trečias jūsų bendraamžis.
Ir apie paslėptuosius ligos požymius. Liga – užkrečiama. Žinoma, netiesiogine prasme. Tačiau jau įrodyta, kad dažnai nuo pervargimo ir įtampos ja suserga tuos rimtuosius ligonius prižiūrintieji. Nes reikia didžiulių pastangų, kad suprastume, jog sergantys demencija nėra kalti: kalta yra liga.
P.S. Šio rašinio autorius jau patenka į gana pavojingo amžiaus grupę.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!