Bet vis vien dar neatspėjote: ne avyčių užmaršumas šiandien mums rūpi, o daug dažniau viešojoje erdvėje skambanti dviejų žodžių samplaika apie... avinų bandą. Tokį sambūrį, kuris savo galva negalvoja ir lengvai pasiduoda šalia esančiųjų įtakai. Kartais tie „šalia esantys“ yra šeimos nariai, kartais – politikai. Dažnai – žurnalistai.
 
Šie pamąstymai paveikslėliais nėra iliustruojami. Tad gerb. skaitytojams teks kiek įtempti vaizduotę ir reginį smegenyse susikurti. Jei žodžiai sėkmingai susidėlios, suprasite, ką minty turėjo tie, kurie apie avių bandą paniekinamai šnekėjo. Taigi...
 
Ganykla buvo aukšta tvora aptverta. Avis ryte į ją suvarydavo per nedidelius vartelius. (Per tuos vartelius vakarais ir namo iš ganyklos jos grįždavo). Ir taip – kasdien. Iki to meto, kol kažkas pasakė, kad tvoros nebereikia. Ir nugriovė ją. Bet vartelius paliko. Ir tuomet atsitiko Didysis Paradoksas: vakare, nors tvoros jau nebuvo, avytės vis vien ties varteliais stumdėsi, ir tik pro juos praeiti veržėsi. Kad tvoros nebėra, nematė. Arba – nenorėjo matyti. Nes buvo prie tvarkos įpratintos. Visai taip, kaip mes: nuolat prie ko nors įprantam.
 
Bet smegenų vingius tyrinėjantys mokslininkai jokio paradokso čia neįžiūri: jie ant stalo deda jau seniai atrastą ir gerai psichologams bei psichiatrams žinomą taisyklę: 5 proc. į lyderius prasiveržusių žmonių visuomet gali perimti likusių 95 proc. kontrolę. Žinoma, reikia tam tikrų įgūdžių ir tikros lyderystės. Netikite?
 
Nueikite su grupele draugų į Akademinį teatrą ir pabandykite tą keistą promenadą teatro fojė „pasukti“ į kitą pusę. Nugalėtoju pasijusit jau po trisdešimties sekundžių, nes ir kiti ims sekti jūsų kryptimi. Na, ir negaliu pamiršti išdaigų, darytų prieš pusšimtį metų, po futbolo. Išėję iš stadiono, išvydom užrakintą kilnojamą alaus furgoną. Nedelsdami stojom prie jo „į eilę“. Po minutės kitos ta eilė jau keliasdešimt metrų siekė. Prie neveikiančios ir užrakintos „bačkos“! O mes tada – į šalį...
 
Minios psichologijos tyrinėtojai – Z.Froidas, G.Lebonas, G.Tardas ir kiti – bandos jausmą aiškina paprastai: efektas suveikia, kuomet konkreti žmonių grupė yra pakrikusi, o jos nariai nė negalvoja mąstyti apie vaidmenį ir elgesį, kurį jiems numatė organizatoriai. Teiginį galima plėtoti iki begalybės. Nes tinkamas reiškiniui sąlygas kiekvienas mūsų randam kasdien. Pritinka pandemijai ir skiepams, itin tinka šeimos maršams. Jei norite, tam tikra dalimi – ir rinkimams (čia – apie taip vadinamuosius „protesto balsus“). 
 
Žmonės minioje praranda sveikąją nuovoką, netenka individualaus mąstymo. Jie ima elgtis taip, kaip ir kiti šalia esantys elgiasi. Ir tik retas – itin stipri asmenybė – geba atsispirti. O kas antras to net nenori: nes, girdi, pagalvos, kad aš... ne toks kaip kiti.
 
Ištroškusiems „moksliškumų“: bandos jausmas psichologijoje vadinamas autosinchronizacija. Įgijom jį per tūkstančius metų. Nes ne vienas, o kartu su kuo nors statėme būstą, medžiojome ir t.t. Ir dar blogiau: jei kas bendrabūvio ar bendrojo elgesio taisykles pažeisdavo, būdavo iš bendruomenės išvejamas. Į badą ar šaltį. Todėl tas savisaugos (ar vis dėlto – bandos?) jausmas tebėra toks stiprus. O jei pateiktieji pavyzdžiai dar neįtikino, leiskite jums užduoti Generalinį Klausimą: ar norite būti Balta Varna?
 
Suskaičiuota: savo nuomonę pajėgūs turėti tik 10-15 proc. piliečių. (Klausimą, ar jų gyvenimas lengvesnis nei kitų, atidedame kitam kartui). Bet stebina dar keistesni mūsų smegenų neuronų posūkiai. Dar 1950-aisiais Harvardo psichologas Solomonas Ašas konstatavo: net 80 proc. piliečių, pasidavusių kitų įtakai, vėliau pripažino, kad suprato, jog elgiasi neteisingai, tačiau stengėsi „sąžinės balsą“ numarinti, nes norėjo būti „tokie kaip ir visi kiti“. Laikas tų tyrimų, kaip ir jūs patys jaučiate, nepakeitė: geriausiu atveju – stovime vietoje, blogiausiu – čiuožiame žemyn. Todėl privalau paguosti: priminti, kad esame tik nedidelė gyvojo pasaulio dalis.
 
Štai, mieli klaipėdiškiai – stintų žvejai – žino: tos žuvytės plaukia juostomis. Kartais trauki vieną po kitos, o kartais – nieko nėra, nes po vieną jos neplauko. Ir šitas – toks ne itin ryškus pavyzdys – pateiktas, kad jūs patys paieškotumėte ryškesnių: masinės sklaidos paskatintas vakar beveik už trisdešimt eurų nusipirkau knygą. Bet gi po pusmečio už ją tikrai sumokėčiau ne daugiau kaip 10. O jūs? Ar jau buvote atsivertę tai, ką glėbiais atsinešėte iš Knygų mugės? Dar ne? Suprantu; svarbiausia jums buvo – Nuvykti. Dalyvauti. Parodyti, kad Domitės...
 
Gražiai visa tai iliustruoja psichiatras Olegas Lapinas. Citata: „Ko mes visi trokštame? Laisvės? Kur einate, jos trokšdami? Į mitingą? Tuomet ir aš kartu su jumis!.. Troškimuose mums nereikia galvoti, nes troškimas – tai skylė be dugno. Todėl darome tai, ką daro ir kiti...“  
O ką tie kiti daro? Po šeštos vakaro nevalgo. Arba ryte stiklinėmis maukia vandenį. Arba autosinchronizuotai perka brangius ir jokios naudos nenešančius vitaminus.
 
Dar galėčiau priminti, kaip maišais iš parduotuvės namolio tempėte druską arba... smerkėte smurtavusius prie Seimo. Keista, bet abiem atvejais tinka tie patys žodžiai: minios psichologija. Arba – bandos jausmas. Ir būtent šioje vietoje darsyk yra reikalingas paaiškinimas: blogai tai ar... labai blogai? Atsakymas vienareikšmis: tą pačią akimirką, kai nustojate galvoti savarankiškai ir imate daryti tai, ką daro minia, grupinis mąstymas tampa pavojingas. Vienas žingsnis tuomet iki smurtinių neramumų. Todėl dabar – apie vieną giliai užslėptą pavojų, kurį mums atnešė didžioji Nepriklausomybės dovana – spaudos laisvė.
 
Ta laisve mėgavomės. Paskui ėmėme laikraščiais nebepasitikėti. Nes nūnai vis daugiau išminties ir proto semiamės iš kitos neišsenkančios versmės – interneto. O jame gali bet kur nuvingiuoti. Ir todėl tik šaltas protas, o ne kolektyvinė nuomonė gali apsaugoti nuo sąmoningo kėsinimosi į individą, siekiant jį palenkti į savo pusę. Arba  paversti jus ties varteliais besistumdančia avių banda. Vis dar nereginčią, jog tvoros nebėra. 
 
Pabaiga. Daug prirašęs (ir dar daugiau paskaitęs) apie avis bei avigalvius priėjau prie išvados, kad tų dviejų žodžių sutapatinti nereikėtų. JAV neurobiologas Kitas Kendrikas žurnale „New Scientist“ rašo, kad avis – vienintelis tokius kognityvinius gebėjimus turintis gyvūnas: jos šeimininką geba atpažinti net iš nuotraukos.