Eksperto įžvalgos atskleidžia, kodėl būtina permąstyti dabartinius mechanizmus ir kokių sprendimų reikia, kad sistema veiktų ne tik teisiniu, bet ir praktiniu lygmeniu.
 
Savo įžvalgomis dalijasi Andrej Rudanov – ilgiau nei dešimtmetį viešą interesą ginančios ekspertinės organizacijos „European Life Science & Knowledge Institute“ (ELSKI) atstovas ir gyvybės mokslų teisės ekspertas.
 
Jis išskiria keturis Lietuvos sveikatos sistemos iššūkius.
 
1. Formuojamas paciento lūkestis ir galimybės jį pateisinti – ar Lietuvoje tai sutampa?
 
Lietuvos teisės aktai, nustatantys reikalavimus sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, ilgametė institucijų skleidžiama komunikacija apie paslaugų kokybę ir prieinamumą, o taip pat institucinė ir teismų praktika suformavo atitinkamą paciento lūkestį, t.y., kad paslaugos turi būti:
 
Teikiamos pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį bei gerąją patirtį. Ir nors šiuolaikinės medicinos lygis Lietuvoje mažai kuo skiriasi nuo pažangiausių ES valstybių narių, geroji patirtis – įstaigos procesų vadyba, empatija ir bendravimas su pacientu bei jo artimaisiais, paciento būklės (atvejo) vadyba ir pan. tam tikrose ES valstybėse narėse gerokai lenkia Lietuvoje įdiegtą patirtį.
Suteiktos atsižvelgiant į gydymo įstaigos galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius. Tačiau nėra aišku, ką reiškia tos „galimybės“ – ar tai infrastruktūros ir klinikinės galimybės (patalpos, personalas, medicininė įranga ir pan.) ar, visgi, finansinės galimybės (kas, kokiomis sumomis, tvarka ir sąlygomis apmoka paslaugų teikimą). Su paciento poreikiais ir lūkesčiais nors ir nėra lengva, bet jie šiuo atveju yra suprantami.
Prieinamos ir suteiktos tinkamu laiku. Prieinamumas suprantamas ne tik kaip galimybė paslaugą gauti, bet ir kaip galimybė ją gauti per trumpiausią įmanomą terminą.
Saugios ir veiksmingos – klinikiniai protokolai, sertifikuota įranga, medicinos mokslo įrodymais grįsti sprendimai.
Suteiktos tinkamoje vietoje ir kvalifikuoto sveikatos priežiūros specialisto ar jų komandos.
 
Tačiau medicinos sektoriaus bendruomenė jau ne vieną dešimtmetį užduoda klausimus:
 
Ar Lietuvos valstybė turi pakankamai finansinių resursų (galimybių) patenkinti pacientams suformuotą lūkestį PSDF biudžeto bei valstybės lėšomis?
Jeigu PSDF biudžeto ir valstybės lėšomis pacientams suformuoto lūkesčio patenkinti nepavyksta, ar pacientas gali (turi) pats finansiškai prisidėti prie savo lūkesčių išpildymo? Ar prie to prisidėti gali darbdavys, kiti mokėtojai?
Jeigu paslaugų apmokėjime dalyvauja keli suinteresuoti asmenys (valstybė, pacientas, darbdaviai, fondai), kaip pasiskirsto jų indėlis suformuoto lūkesčio finansavime?
 
Kol kas vienareikšmiškų, aiškių ir nuoseklių atsakymų į šiuos klausimus neturime. Tad ši sritis tikrai reikalauja tiek institucinio, tiek ekspertinio, tiek medicinos bendruomenės dėmesio.
 
2. Teisių, pareigų ir atsakomybių balansas Lietuvos sveikatos sistemoje – kaip tai pasiekti?
 
Kiekvienos šalies sveikatos sistemoje dalyvauja 3 suinteresuotos grupės:
 
Pacientai (jų artimieji, giminaičiai ir pan.). Jie yra galutinės naudos gavėjai – tie, dėl kurių funkcionuoja sistema.
Paslaugų teikėjai ar gaminių pardavėjai. Šią grupę sudaro gydymo įstaigos, vaistų ir medicinos priemonių gamintojai, vaistinės, gydytojai, slaugytojai, vaistininkai bei kiti sveikatos priežiūros specialistai. Be šios grupės nėra įmanomas profesionalus ir kvalifikuotas sveikatos klausimų, problemų sprendimas, profilaktika ir pan.
Valstybė, kuri dalyvauja kaip reguliuotoja (nustatanti reikalavimus veiklai, paslaugų kokybei ir pan.) ir (arba) paslaugų bei (ar) gaminių apmokėtoja.
 
Ypatingai svarbu, kad tarp visų šių 3 suinteresuotų grupių egzistuotų teisių, pareigų ir atsakomybės balansas, t. y., kad:
 
Kiekvienos grupės teisės, pareigos ir atsakomybė už savo veiksmus, sprendimus ir pan. būtų aiškiai nustatytos.
Teisės būtų įgyvendinamos, pareigų būtų laikomasi, o įvykus pažeidimams – taikoma atsakomybė. Ir ši sąlyga taikoma visiems – tiek pacientui, tiek įstaigai, tiek specialistui, tiek valstybei ir jos institucijoms.
Būtų investuojama į kiekvienos grupės savimonės, supratimo ir atsakomybės ugdymą. Tai ypatingai liečia pacientų grupę – jų dalyvavimą profilaktikos programose, sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą, gerinimą ir stiprinimą, mitybą, maisto papildų ir vaistų vartojimą, to pagrįstumą, įsitraukimą į gydymą aktyviais veiksmais, sprendimais bei finansais ir t.t.
 
Tiesos lyg ir aiškios. Lyg ir suprantamos. Ir net aprašytos daugelyje šalies dokumentų, strategijų, programų bei teisės aktų, tačiau kažkodėl veikimas ne toks, kokio tikimės. Išvada paprasta – dar turime, kur tobulėti.
 
3. Pinigai Lietuvos sveikatos sistemoje – ar juos panaudojame efektyviai?
 
Sveikatos apsaugos sektoriuje pinigų niekada nebus per daug. Ir, visgi, problema susijusi ne su tuo, kad pinigų neužtenka, o su tuo, kiek iš viso jų yra ir kaip efektyviai juos panaudojame.
 
ES valstybės narės, kurios savo sveikatos sistemoms skiria ne mažiau 11 proc. nuo šalies BVP (EBPO 2023 metų duomenimis, tai – Vokietija, Austrija, Prancūzija, Danija, Švedija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Belgija), tiek teisės aktuose, tiek praktikoje įgalino 4 sveikatos sistemos finansavimo mechanizmus:
 
Privalomas draudimas arba valstybės biudžetas. Lietuvoje analogiškai – PSDF biudžetas, valstybės ir savivaldybių finansavimas.
Paciento finansinis indėlis (arba „namų ūkių mokėjimai“ pagal EBPO). Į šį mechanizmą įtraukti pacientų, jų artimųjų, darbdavių mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas (tiek pilnai mokamas, tiek priemokas).
Savanoriškas sveikatos draudimas. Pacientas gali draustis savarankiškai, jį taip pat gali drausti darbdavys arba kita organizacija.
Nevyriausybinio sektoriaus (daugiausia labdaros ir paramos fondų) skiriamas finansavimas. NVO dalyvauja apmokant sveikatos priežiūros paslaugas, vaistų, medicinos priemonių ir kitų vaistinės prekių įsigijimo kaštus, o tam tikrais atvejais ir apmokant paciento savanorišką sveikatos draudimo įmoką.
 
Lietuva savo sveikatos sistemai skiria 7,8 proc. nuo šalies BVP, tačiau de facto aktyviai įgalino ir taiko tik privalomojo draudimo bei namų ūkių mokėjimo modelius.
 
Teisinis reguliavimas veiklai ir paslaugų kokybei, o kartu ir pacientų lūkestis yra toks kaip paminėtose ES valstybėse, tačiau finansavimo šaltiniai, modeliai bei dydis tikrai ne tokie patys.
 
Ką tai reiškia?
 
Būtina taikyti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos efektyvumo vertinimą, pagal tai matuoti įstaigos rezultatus ir spręsti finansavimo klausimus.
 
4. Realaus laiko duomenys Lietuvos sveikatos sistemoje – kuo Lietuva skiriasi nuo ES valstybių?
 
Priešingai nei daugelis ES valstybių, Lietuva neturi realių ir objektyvių duomenų, kiek jos sveikatos sistemoje yra pinigų. Ne PSDF biudžeto lėšų, ne paciento priemokų tose įstaigose, kurios turi sutartis su Valstybine ligonių kasa, o VISŲ pinigų.
 
Tai reiškia, kad atsakymo į klausimą, kiek visi pacientai, jų giminaičiai, draudimo bendrovės, labdaros ir paramos fondai ir kitos nevyriausybinės organizacijos 2022 ar 2023 metais sumokėjo už pacientams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus ar medicinos priemones, Lietuva neturi. O turėtų turėti.
 
Šių duomenų surinkimas yra vienas iš pirmųjų prioritetų – neįmanoma planuoti finansavimo, skaičiuoti poreikio ir vertinti šalies finansinių pajėgumų, jeigu nėra pamatinių duomenų.
 
Kitas svarbus duomenų aspektas – E. sveikatoje esančių klinikinių duomenų kokybė. Kodėl?
Tam, kad duomenys būtų naudingi – tarnautų analitikai, prognozėms, tendencijos (dinamikos) vertinimui ir pan. – jų kokybė yra būtinybė. O tam reikalingi papildomi veiksmai ir sprendimai – tiek E. sveikatos, kaip informacinės sistemos, tobulinimui, tiek specialistų edukacijai.

---

 
Apie „European Life Science & Knowledge Institute“
„European Life Science & Knowledge Institute“ (ELSKI) yra gyvybės mokslų srities ekspertinė organizacija, kurios tikslas – remti stiprių, tvarių, nuoseklių ir subalansuotų sveikatos, socialinių bei švietimo sistemų kūrimą, vystymą, augimą ir tobulėjimą, pagrįstą pamatinėmis žmogaus teisėmis, demokratinėmis vertybėmis, valstybės, visuomenės ir specialistų kompetencija ir kvalifikacija, profesionalumu, dalykišku įsitraukimu ir visapusiška tarpusavio pagarba ir pagalba, skatinančiomis visų atitinkamos sistemos dalyvių atvirumą, atskaitomybę bei atsakomybę už jų sprendimus ir dalyvavimą šioje sistemoje.