Gražią čia pasaką papasakojau. Bet pasakos tam ir kuriamos, kad bent dalelę tikro gyvenimo parodytų. Mat visai neseniai vienas Nusipelnęs mokytojas viešoje paskaitoje paklausė auditorijos: kaip atskiriate, kuris yra gydytojas, o kuris – tik rezidentas?
Nenagrinėsim tos paskaitos. Tik pranešim, kad tas mokytojas nėra savo vardo nusipelnęs: antraip žinotų, kad rezidentas – jau yra gydytojas. Tik – jaunas. Besitobulinantis.
 
Gydytojams profesionalams tokia ilga įžanga nepatiks. Jie viską žino. Bet tuos viską žinančius galima dar labiau įskaudinti. Pavyzdžiui, pacitavus populiaraus tinklalapio straipsnį, kurį rugpjūtyje aptarinėjo visos Lietuvos medikai: tame rašiny vienos garsios klinikos gydytojai rezidentai skundėsi, kad senbuvių požiūris į jaunesnius kolegas visiškai nesiskiria nuo požiūrio į studentą. Kad rezidentui, girdi, patikimos tik elementarios procedūros, o didžiąją jų darbo dalį užima biurokratiniai niekalai: statistikos duomenų tvarkymas, receptų ar nedarbingumo dokumentų išrašymas.
 
Nesiginčysim. Gyvenam biurokratinėje valstybėje, ir todėl dar ilgai kas nors turės tą sunkų popierinį darbą atlikti. Kai tą darbą dirba rezidentas, šeimos daktaras gali daugiau laiko skirti ligoniui. Tai yra tiesa.
Ir nenuginčijama tiesa yra tai, kad šio rašinio autorius - turbūt pirmąsyk šiais metais - rado už ką pagirti Sveikatos apsaugos ministeriją: joje jau beveik pasirengta aiškiai nustatyti, kokias gydymo paslaugas galės teikti gydytojai rezidentai. Jei trumpiau, tai skambėtų taip: rezidentų darbo apimtis bus gerokai praplėsta. Paaiškiname: teikti paslaugas pagal specializaciją jaunas gydytojas dabar teisę įgyja tik pabaigęs visą rezidentūrą. O jos metu savarankiškumas nėra pripažįstamas. Dėl baimės? Ar dėl atsakomybės?
 
Ministras Aurelijus Veryga teigia, kad nuo kitų metų bus kitaip. Ir tai yra priimtina abiem pusėms: ir medikams profesionalams, ir jauniesiems gydytojams.
- Ar patikėsit rezidentui pačiam pūlinį prapjauti? – klausiu Santaros klinikų chirurgo Vitalijaus Sokolovo.
- Jeigu rezidentu pasitikiu, patikėsiu.
- O jei nepasiseks, kas kaltas?
- Kaltas liksiu aš, - sako docentas.
 
Ir šis trumputis interviu darsyk iliustruoja: mažam pertvarkos žingsneliui reikia didelės teisinės bazės. Ir netgi tą bazę sukūrus abejonės dėl pasitikėjimo lieka. Pūlinį prapjauti, zonduoti – tai ne temperatūrą pamatuoti. Tada pasidaro aišku: rezidentūros vadovas negali būti formalus, o paviršutiniškai pažinti jauną daktarą – nepakanka. Beje, į kokią pažymą įrašysi, kad pasitiki arba ne?
 
Nėra lengva situacija ir kitose specializacijose. Pavyzdžiui, per trejus rezidentūros metus šeimos gydytojai kabinetuose praleidžia tik pusę laikotarpio. Likusį laiką – terapinio arba chirurginio profilio klinikose. Ir dažniausia būva taip, kad chirurgai gerokai atitolsta nuo terapijos, o terapeutai – nuo chirurgijos.
Ministerija žino tai. Ir yra pasirengusi užduotį išspręsti.
 
- Mūsų, jaunų ar patyrusių gydytojų jėgos, yra per mažos visa tai iki galo išnarplioti, - sako Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Martynas Gedminas. – Čia reikia ypatingo susitarimo tarp politikų ir ligoninių vadovų. Džiaugiamės, kad ir vieni, ir kiti įsiklauso ir į jaunųjų gydytojų balsą.
Ir toliau Martynas Gedminas pasakoja apie pakopinį rezidentų kompetencijos augimą. Jei įgyvendinsime tą pakopų sistemą, lengviau sukursim teisinę bazę, aiškios taps ir rezidentų kompetencijos ribos.
 

Pavyzdys–iliustracija: uždėti gipso longetę savo rezidentūroje mes mokomės trečiame kurse. Vėlesniais kursais jaunasis daktaras taip pat puikiai tą longetę uždėtų. Bet neturi tam teisės. Nes nėra reglamentuotos rezidentų etapinės kompetencijos. O kai nedirbi – įgūdžius pamiršti. Taip – analogiškai – prarandamos ir kitos įgytos kvalifikacijos. Gi įdiegus pakopinį modelį (jei rezidentas, išmokęs operaciją, jau galėtų savarankiškai ją atlikti) patirtis tik sustiprėtų. 

 
- Dabar teoriškai lygiaverčiai gydytojai yra ir tie, kurie rezidentūron atėjo vakar, ir tie, kurie rezidentais jau dirba ketverius penkerius metus, - sako M.Gedminas. – O jei atsirastų pakopinė atsakomybė, jei po kiekvienos kurso dalies galėtume laikyti profesinį egzaminą, taptume ne tik geresni specialistai, bet ir didesnę pagalbą teiktume rezidentūrai vadovaujantiesiems. Padėtume ligoniams.
Jaunųjų gydytojų asociacija ministerijai siūlo peržiūrėti ir rezidento vadovo sąvoką bei atsakomybę. Mat šiuo metu atlygį už rezidentų mokymą gauna tik dirbantys aukštosiose mokyklose. O juk dažnai gydytojų praktikų, tų, kurie taip pat moko jaunuosius, nėra nei universitetinėse struktūrose, nei algalapiuose.
 
Ganėtinai netradicinis yra šio ketvirtadienio pokalbis su skaitytojais. Gal pernelyg specifinis. Bet norėčiau, kad dvi paskutinės mintys kiek ilgėliau jūsų – ne medikų - galvose išliktų.
Pirmoji. Dabar jau žinosite, kad rezidentas – taip pat yra gydytojas. Tik iki naujojo rezidentūros įstatymo už jo veiksmus vis dar atsako rezidentūros vadovas.
Antroji mintis yra tolokai nuo medicinos ir dar toliau nuo įgyvendinimo: svajočiau apie analogą žurnalistikoje. Jei už žodį kam nors reikėtų atsakyti, kaip už rezidento veiksmą, mūsų žurnalistika būtų šviesesnė. 


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!