Čia daktarų (ir mokslininkų) fantazija įsibėgėja. Ir jie ima lyginti mus – dar negimusius – su žvėreliais. Na, pavyzdžiui, (taip sako mokslininkai) yra faktų, kad liūtai zoologijos sode žiovauja, laukdami pietų. Hienos Afrikos savanose žiovauja, prieš puldamos auką. Mūsų draugai šuniukai žiovauja, kai jaudinasi: pavyzdžiui, veterinaro priimamajame. Centrinėje Afrikoje gyvenantis madrilas (tokia beždžionė) žiovuliu rodo dominavimą grupėje, t.y. rodo, kokie dideli jos dantys ir kaip skaudžiai gali įkąsti. Žiovauja krokodilai, gyvatės, net žuvys. Tik niekas niekada nematė žiovaujančios žirafos. Neaišku, kodėl. Ir todėl galite imtis tai tyrinėti: disertacijos šia tema dar tikrai nėra. Na, bet sugrįžkime į tą tyrinėtojų grupę, kuri nėra taip toli nuo realybės. Į tą, kuriai arčiau yra gydomoji medicina. Tikri daktarai gali pranešti jums (jei to pageidausite) daug svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, kad dažnas žiovulys rodo geležies trūkumą organizme. Kad nuolatinis žiovulys yra diabeto, vidinių kraujosruvų ar net miokardo infarkto pranašas. Žiovaujame, kai stresuojame. Kai jaučiame įtampą. Kai sutrikę mūsų nervai. Kai artėja epilepsija ar išsėtinė sklerozė. Kai nesveika širdis. Ir taip toliau. Tačiau, tai visiškai nereiškia, kad du ar tris kartus nusižiovavę (yra nustatyta, kad pasikartojantis žiovulys mus apima kas 70 sekundžių) jau turite lėkti pas šeimos gydytoją. (Kai apsilankymai šeimos centre taps mokami, po tokių vizitų galite bankrutuoti). Na, ir dar: jei niekaip neprisimenate, kada paskutinį kartą jus buvo pagavęs žiovulys, priminsiu tą dieną: ogi tada, kai skridote lėktuvu. Tuomet, kai kylant užgulė ausis, išsižiojote. Ir taip bandėte suvienodinti išorinį bei vidinės ausies slėgį. Turėjo pavykti. Bet tai jau buvo dirbtinis, o ne iš aukščiau atsiųstas žiovulys. Todėl dabar rašysiu apie tą iš aukščiau atsiųstąjį žiovulį. Kaip keista bebūtų, vėl turiu prisiminti popiežių Pranciškų. Ir žiovaujantį Santakos parką Kaune. Pabandykime įsivaizduoti, kad šventoji minia žiovauti ėmė visai ne dėl miego trūkumo. Ne dėl to, kad kelionėje nuvargo. O dėl ko tuomet?Žiovulį pasaulyje tiria vos keletas šimtų mokslininkų. Dažniausia tai yra gydytojai, kurie ir suskaičiavo (bet kas patikrins?), kad per gyvenimą nusižiovaujame apie 240 tūkstančių kartų. Dar tie mokslininkai teigia, tai jie jau yra patikrinę, kad pirmasis žiovulys mus užtinka dar negimusius. Na, kokią dešimtą ar dvyliktą mamos nėštumo savaitę. O kodėl mes ten – mamos pilvelyje – žiovaujame? Nuobodu? Nėra ką veikti? Ar dėl kokio nors patiriamo streso?
Nepatikėčiau tais dėsniais, jei nerasčiau panašių tyrinėjimų atšvaito ir kitose (kitokio gyvenimo) sferose. Europos psichoterapeutai tvirtina, kad prieš atsakingą išėjimą į sceną ar sporto areną žiovauja dažnas garsus atlikėjas ar olimpinis čempionas. Rytų medicinos specialistai teigia, kad žiovulys – pirmoji pagalba prieš artėjantį didelį stresą. Jaudindamasis, žmogus instinktyviai sulaiko kvėpavimą, todėl organizmas deguonies trūkumą stengiasi kompensuoti žiovaudamas. Taip ginamasi nuo įtampos ir jau aprašyto motoro (smegenų) perkaitimo. O musulmonų tikėjime ir jų mulų paaiškinimuose – viskas dar daug paprasčiau: „Kai susikaupiame maldai, šėtonas nori įsibrauti pro mūsų išžiotas burnas, - sako jie. – Todėl žiovaudami ir privalome delnu užsidengti...“ Lietuviai turi kitą Dievą. Bet aiškina panašiai: „Kai žiovauji – imi nieko negirdėti. Tad nelabasis ir norėjo, kad Pranciškaus žodžių neišgirstume. Bet mes tą nelabąjį vos Pranciškui pasirodžius ėmėm ir išvijom.“ Apie žiovaujančius Seime – kitą kartą... lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!Garsiausias amerikiečių neurobiologas Robertas Provainas – juoko, ašarų ir žiovulio tyrinėtojas – teigia, kad visus tris jausmingumo protrūkius kartais lemia itin didelis dvasinis susitelkimas. Kai laukiama ko nors didingo. Kai oras yra pilnas laukimo. Ir dar jis teigia, kad tai - užkrečiama. Arba visi kartu ima juoktis, arba verkti, arba - žiovauti. Taip fiziniame gyvenime veikia neurobiologijos dėsniai.
Komentuoti: