Istorija nutyli, ar ligonis pasveiko. Bet žinoma, kad kitą dieną jis paprašė dar vieno eilėraščio. Trečią – dar vieno. O ketvirtąją – jau pats tapo poetu.
Jei neturite knygoms laiko, toliau galite ir neskaityti. Nes kalba suksis apie poeziją, dramą, o gal net apie romaną. Žiūrint, ką rekomenduos Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jūratė Sučylaitė.
Docentė sakosi norėsianti kalbėti apie biblioterapiją. Nes kaip tik lygiai metai sukanka, kai Lietuvoje įsikūrė Biblioterapeutų asociacija, kuriai ji ir vadovauja. Kadangi žinau, jog ponia Jūratė yra ne vienos knygos autorė ir Rašytojų sąjungos narė, iškart noriu pasitikslinti: rašytoja ji ar gydytoja.
- Dar galėtumėte paklausti, ar ne bibliotekininkė, - sako socialinių mokslų daktarė. Ir tuomet žurnalistui (turbūt ir šio rašinio skaitytojui) apsisuka galva: o medicina kur?
 
Jūratė Sučylaitė viską surikiuoja į lentyną. Ji sako, kad būtent biblioterapija tuos mokslus ir sujungia. O psichiatrijos mokslas (ir, žinoma, kasdienė praktinė veikla) dar uždeda karūną.
- Karūną? – nepatikliai perklausiu.
- Taip, - sako biblioterapeutė. – Taip aš vadinu tą sunkią, bet širdžiai mielą naštą.
O aš iškart noriu pavyzdžių. Konkretaus darbo. Docentė pasakoja. Žinoma, pakeisdama vardus, miestus ir skaičius.
 
Sunki depresijos forma 25-erių metų šilutiškiui. Su žmona – tik fizinis kontaktas. Jokių pašnekesių. Su dviem vaikais jau daugybė mėnesių – jokio kontakto. Kasmet gydosi įvairiose Lietuvos psichiatrijos ligoninėse. Pagerėjimai – laikini. Pats sau nusistatė diagnozę, kuri skamba taip: „Man niekas neįdomu“. 
Vieną skaisčią dieną gydytoja atnešė Vaclovui (čia mes jį taip pavadinom) savo poezijos knygelę. Ligonis pavartė ir numetė. Tada įprašė, kad paklausytų, ir skaitė pati. Susidomėjo. Kitą dieną paprašė Vaclovo paklausyti trumpos V.Mykolaičio-Putino ištraukos. Tyliai išklausė. Paskui – netikėtumas! – paprašė dar paskaityti...
Čia jums ką tik trumpai perpasakojau veiksmą, trukusį... visą mėnesį. Gydymas, žinoma, truko dar ilgiau. Bet šiandien Vaclovas – tarp mūsų. Sėkmingai dirba medžio apdirbimo įmonėje, vaikšto su vaikais į teatrą. Žmona – mylima ir laiminga.
 
Žinau, ką sakysite: stebuklai būna tik pasakose. O aš neprieštarausiu. Nes antra pagal veiksmingumą terapinė priemonė (po poezijos) yra būtent pasakos.
Nenorėčiau jūsų varginti technologinėmis subtilybėmis – palikime jas psichiatrams-biblioterapeutams – tačiau vienu atveju tenka daktarams skaityti, kitu – patiems ligoniams įsiūlyti. Ir, kaip jau sakiau, poeziją bei pasakas. O tam tikrų nervinių ar somatinių ligų atvejais – reikia fantastinės literatūros. Kartais – vidinių konfliktų sprendimus diktuojančių filosofijos veikalų. Jei pacientui reikia skatinti dėmesį, jei paviršiun išlenda fobijos – jas sėkmingai gydo detektyvinė literatūra. Labai sunkių – nebūtinai psichikos ligų – atveju optimizmo įkvėpti įgalina netgi populiarios medicinos knygos. Kiekvienu atveju tai nustato biblioterapeutas.
 
Gydomasis procesas vien skaitymu neapsiriboja. Ligoniams gali būti pasiūloma sugalvoti romanui ar eilėraščiui... kitą pabaigą. Arba – neparašytą tęsinį.
- Arba į pragarą, arba į dangų, – primena docentė. Čia – apie tai, kad ne tas ar ne toks eilėraštis situaciją gali net pabloginti. Jūratė Sučylaitė sako, kad psichiškai jautriems žmonėms į ligoninę net laikraščius atnešti reikia, atidžiai juos peržiūrėjus. Nes šiandien daugelį mūsų skaudžiai muša netgi kasdienė žurnalistika. Džiaugiamės vis greitėjančiu gyvenimo tempu ir mokslo progresu. Bet iš kur toks didžiulis stresų pliūpsnis, iš kur depresijų epidemijos? Iš nemokėjimo sustoti, pasižiūrėti į medį, upę, paukštį... O jei suklupsi, kas paduos ranką ar... knygą?
- Jei man duotumėte viso pasaulio antidepresantus, jie neatstotų tų išgyvenimų, kuriuos patyriau, rašydamas eilėraštį, - taip daktarei sakė dar vienas jos išgelbėtas trisdešimtmetis. Ir jūs jau supratote: vieniems reikia girdėti eilėraštį, kitiems – rašyti. Su trečiais užtenka pasikalbėti. O nesuprantantiems apie ką čia kalbame – taip pat turime klausimą: kada gi paskutinįkart ramiai ir neskubėdami aptarėte dieną su kol kas dar sveikais pačiais artimiausiais žmonėmis?
 
Arba: kada buvote bibliotekoje?
Pakartosiu. Biblioterapija yra psichologinė ligonio būvio korekcija su specialiai gydymui atrinktomis knygomis. Bet gi vien dėl to – dėl smulkučių negalavimų – neisite pas psichologą ar net psichiatrą. Tad pabandžiau – žinynus vartydamas – parinkti visiems gyvenimo atvejams tinkamas knygas. Žinoma, rekomendacijomis klioviausi. Ir – nelabai pasisekė.
Skaitantiems prancūziškai rekomenduočiau Žano Žijono kūrybą. Skaitantiems itališkai – tektų susirasti autorių Bruno Ferero. Jei mokate anglų kalbą, jums tikrai patiks tai, ką yra parašiusi Niujorko televizijos scenaristė Barbara Gordo.
 
O kai parašiau šias pavardes – visai atsitiktinai sužinojau, kad savipagalbos knygų sąrašas jau seniai guli Lietuvos medicinos bibliotekoje. Sudarytoja – šios bibliotekos darbuotoja Daiva Širkaitė. Tik turėtumėte paskubėti: kol sveikatos apsaugos ministras bibliotekos nelikvidavo.
Žinau, kad ir dabar, kai rašinys beveik baigtas, kai kas į šitokią terapiją su ironija žvelgia. Nepatikliai. Tačiau doc. Jūratė Sučylaitė teigia, kad vieno jos seminaro metu – poezija (nedetalizuosiu kokia) dviem studentėm išgydė... gerklės skausmą. O pacientas ponas N. (iš Salantų), skaitydamas tik jam pritaikytą literatūrą, per trejetą mėnesių sistolinį kraujo spaudimą nuo 180 numušė iki 120-ties.
O kai turėsite daugiau laiko pozityviems laikraščiams, mes jums dar papasakosime ir apie gardenoterapiją.
 
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!