Bet patarčiau neskubėti: tai vienas labiausiai su medicinos istorija susietų terminų. Senovėje ir viduramžiais šiam žodžiui buvo priskiriamos didžiausios gydomosios ir stebuklinės galios. Ir gali būti, kad pirmasis sveikatinimui abrakadabrą vartojęs eskulapas buvo imperatoriaus Karakalos (valdė Romą 211-217 m.e. metais) asmeninis gydytojas Serenas Samonietis. Jis ligoniams, žinoma, ir imperatoriui, ant kaklo kabino trikampius amuletus (trikampio viršūnė nukreipta į apačią) su stebukliniu žodžiu „Abrakadabra“. Apie amuleto poveikį didžiosioms žmonijos ligoms nėra išlikę. O štai liudijimų apie sėkmingai įveiktas karštliges bei uždegimus – vežimu vežk!
 
Todėl šiandien ir kalbėsim apie pamirštas medicinos keistenybes. O jūs jau patys nuspręsite, kokius gydymo būdus mums reikėtų galutinai pamiršti, ir ką galbūt atgaivinti vertėtų. Dar pastaba lietuvaičiams, kurie dažnai tą burtažodį buityje ištaria: kirčiuojamas yra jo paskutinis skiemuo. AbrakadabrA.
 
Anoje eilutėje pavartojau žodį „keistenybės“. Bet tokio termino Senais Laikais medicina nežinojo. Ir šiandien nenori žinoti. Kodėl? Lengva tai paaiškinti pavyzdžiais iš Babilono ar senovės Kinijos. Pirmojoje šaly, jei gydytojui nepasisekdavo ir jo ligonis iškeliaudavo į Geresnį Pasaulį, daktarui iškart buvo nukertama ranka. O antrojoje valstybėje (sako, kad ten taip yra iki šių dienų) atlyginimą gydytojas gauna tik tuomet, kai ligonis pasveiksta. Ir, jei kas iš skaitytojų šitokiai daktarų skatinimo sistemai jau dabar be išlygų pritaria, turėtų pritarti ir anuometei diagnostikai. Mat pats populiariausias (tame pat Babilone) diagnozavimo būdas buvo toks: ligą nustatydavo pagal gydymui paaukoto avinėlio... kepenis.
 
Teigiama, kad kovido ištakos Kinijoje. Bet ten – prieš keturis tūkstančius metų – pirmąsyk radosi ir kaukės. Tiesa, nosį jos netiesiogiai dengė. Bet veikė tiesiogiai. Mat, nuo užkrečiamosios ligos saugotasi gydomųjų žolių mišiniu, kuris tabalavo maišelyje, po kaklu pakabintas. Aromatai stiprino imuninę sistemą ir taip gožė kelią virusams. Gerokai baisėliau atrodė pirmieji kinų skiepai. Sunkoka juos taip vadinti, nes, pavyzdžiui, nuo raupų taip buvo „skiepijama“: jau apsirgusiojo pūliai buvo nosin įpučiami „besiskiepijančiam“.
 
Išradimų lopšys – senovės Roma. Čia sumąstyti ne tik romėniškieji skaičiai, betonas ir pirmi santechnikos prietaisai. Aštuntojo amžiaus (žinoma, vėl prieš Kristų) iškasenose rasta net 160 įvairiausių medicinos instrumentų (net makšties skėtiklis!). Bet labiausia iki dabar stebina tuometės odontologijos pasiekimai: smėliuose buvo atkapstytas auksinis dantų tiltas su jame įtvirtintais... veršiuko dantimis.
 
Medicininė ekvilibristika iš Romos tuomet turėjo galimybę nukeliauti ir iki Egipto. Deja, tuomečiai Šiaurės Afrikos odontologai labiau tikėjo kitu metodu: girnapusėmis sutrindavo pelę, apiberdavo ją gydomosiomis žolelėmis, ir šitą „faršą“ dėdavo ant skaudamo danties.
 
Senos Romos imperijos knygos daug rašo ir apie tuometę kitų šalių mediciną. Kai kuriuos metodus giria, o kai kuriuos – sarkastiškai pašiepia. Pavyzdžiui, tarsi anekdotai skambėjo aprašymai, kaip Egipte gydoma skaudanti gerklė: ją siūlyta raminti... šuns išmatomis, sumaišytomis su medumi. Beje, kai kuriuos graikų gydytojus tuometiniai (ir jau demokratiški) Romos piliečiai vadino sadistais: dėl siaubingų hemorojaus operacijų technologijos (degino jie tą hemorojų įkaitinta geležimi). O jei kam pasirodys jog čia bandome menkinti medicininius Elados pasiekimus – tepasiskaito Hipokrato veikalus. Bet turime šokti į daug artimesnius mūsų erai (ir, žinoma, mūsų sampratai) laikus.
 
Keistųjų gydymo metodų radosi visada. Ir tebesiranda. O šis pramoginis rašinys, kaip jau rašiau, suteiks bent teorišką pasirinkimo galimybę: kada smagiau buvo gydytis – Tada ar Dabar? Smagumas štai koks: tuoj po 1898-ųjų Europoje atsirado naujas vaistas nuo kosulio, peršalimo ir vaikų gerklės skausmui gydyti. Vadinosi jis „Bayer“. Ir tai buvo aspirinas, sumaišytas su... heroinu. (Buteliukus su reklama ir dabar galite rasti farmacijos muziejuose. Paveikslėlis: vaikas siekia vaisto, o mama tiesia jam šaukštą su heroinu).
 
Keli intymesni sakiniai. Iki pat 19 a. vidurio galvota, kad impotenciją sukelia per dažnas arba... per retas seksas. Didžiojoje Britanijoje bandyta negalią gydyti galvaninėmis voniomis; su į jas įmerktais įjungiamais elektrodais. Kiek vyrų taip „besigydydami“ galą gavo, nežinoma. Bet, kad gavo, – įtarimų yra. (Sako, kad dažniausia nukentėdavo tie, kuriems elektrodai buvo kišami į šlaplę. Bet jų pavardžių – ir tų „gydytojų“ pavardžių – istorija neišsaugojo).
 
Tačiau moteriškojoje šios istorijos pusėje viena pavardė išliko, ir ji yra medicininėse knygose užfiksuota. Tai – anglų gydytojas bei inžinierius Jozefas Mortimeris Granvillis. Seras Jozefas (skamba nelabai angliškai) ieškojo vaisto moterų isterijai gydyti. Jis išsiaiškino: isterija yra nerimo, irzlumo, seksualinių troškimų ir net pilvo pūtimo priežastis. Ir nutarė: padėtų gal dubens masažas. Tačiau masažas rankomis – neefektyvus. Ir tuomet J.M.Granvillis sukonstravo garais varomą elektromechaninį medicininį masažuoklį. Šiandien pasaulyje jis turi daug vardų ir pavadinimų. Tačiau visuotinai yra žinomas kaip vibratorius.
 
Toliau skaitantiems ir tuo pat metu sumuštinį kramsnojantiems – apetitą sugadinti. Prašome pasiruošti.
Apie gydymą... musių lervomis. Tokio gydymo pavyzdžių bei reklamų galite rasti ir šių dienų medicininėje (?) rusų spaudoje. Tačiau būsime objektyvūs: teigiama, kad terapiją kažkada bandė ir pirmasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Kaip jam sekėsi, istorija nutyli. Tačiau paskalomis tikėti nenorintiems pateikiu dar keletą pavardžių: metodui pritaria ir jį praktikuoja Rėgensburgo universiteto mokslininkai Tomas Bonkovskis ir Beatriksas Kukuruzas, taip pat – gydytojas Pietro Ninofas (visi trys – iš Vokietijos).
 
Esmė: karų patirtis rodo, kad sužeisti kareiviai – ypač tie, kurie ilgiau pragulėjo mūšio lauke, – ligoninėn patenka su musių lervomis užkrėstomis žaizdomis. Reikia valyti. Tačiau! Pastebėta, kad lervos padeda išvengti infekcijų. Technologija: lervos maitinasi tik negyvais audiniais, o gyvų – neliečia. Taip sudaromos sąlygos žaizdoms gyti. Tiesos šiame gydymo metode yra pakankamai. Tačiau vietoje agitacijos pateiksiu visiškai priešingą pavyzdį: musių lervų pora per šešias ar aštuonias savaites gali sulaukti milijono palikuonių. Tad – gal teneša velniai šitokią Abrakadabrą!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!