Laikas bėga greitai. Kaip keista bebūtų, tas kvailokas ir banalus teiginys teisingai suvokti imamas tik tuomet, kuomet kitos – kažkada atmintin įsirėžusios detalės – ima prarasti spalvas ir blunka. Ir tada nebežinai: buvo ar nebuvo? Gal tik skaitei apie tai ar per televizorių girdėjai? (Absurdas: girdėjai per TV? O gal matei?).
 
O gal – vis dėlto skaitei?... Dabar parašysiu pavardes, o jūs turėsite atspėti, kas tuos žmones sieja. Taigi. R.Rolanas. A.Venclova. Simona de Bovuar. M.Frishas. S.Geda. A.Nyka-Niliūnas. Leonardas da Vinčis. J.Mekas. V.Čerčilis. Ir t.t. Ir dar knygos: „Velnio dienoraštis“, „Anos Frank dienoraštis“, J.Baltušio dienoraščiai. Beje, kodėl gi žanrui nepriskirti to, kas būtina ir privaloma kiekviename laive – laivo dienoraščių?
 
Tiesa, jie paprastesni: dažniausiai nurodo tik kryptį, greitį ar balais nusakytą bangavimą. Bet ar ne toks pat – su kryptimis, štiliais ir uraganais – yra ir jūsų gyvenimas? Ir nebūtinai čia turėčiau rašyti apie istorikams vertingus partizanų ar karių dienoraščius: tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje ir mes (jūs) esame tie kariai ir partizanai. Nebūtinai karo metu. Gal net savo virtuvėje? Gal net per šią pandemiją? Neabejoju, kad tie virusai taip pat nueis praeitin. Kaip nuėjo, pavyzdžiui, Antano Baranausko dienoraščiai. (Žinau, kad atsimenate tik jo „Anykščių šilelį“, bet gi galėtumėte dar sužinoti ir apie kitą jaunystės pažadą – nebegerti degtinės). Beje, pastarąjį išpildė, nepamiršo. Nors pažadas buvo duotas tą pačią kaip ir jūs davėte dieną – gruodžio 31-ąją...
 
Jei sakote, kad tai – pabodęs ir užmirštas žanras, ir kad jis jokiais būdais šiandienos gyvenimo neatitinka, teisūs esate tik maža dalele. (Kažkur, rašinio pabaigoje dar parašysiu, kuo tie dienoraščiai iš tikrųjų pakenkti gali). Bet didžioji pusė – psichologai, psichoterapeutai ir šiaip apsiskaitę ir nuo ramių pandeminių valandų dar neužmigę daktarai (dirbusių su Covid‘u tai neliečia) – pacientams užsimena apie dar vieną sudėtinę sveikatinimo dalį – dienoraščio rašymą. Neprieštaraukite: pats žinau, kad tam tikrai skaitytojų grupei – ypač tiems, kuriems visokios „rašybos“ ne prie širdies – jau norėtųsi kito rašinio imtis. Todėl dabar turiu parašyti tai, kas priverstų skaityti toliau. Tokia jau yra technologija.
 
Taigi, visi esame ne be nuodėmių, ir todėl norime – nebūtinai nuo Naujųjų, bet gal net jau nuo artimiausio pirmadienio – kai ką gyvenime pakeisti. Kaip tai padaryti? Ogi tereikia išsiugdyti vieną įprotį, kuris vėliau ir kitus įpročius ugdytų. Ne aš šią formulę sugalvojau. Ją knygoje „Įpročio galia“ aprašė „New York Times“ žurnalistas Charlis Duhigas. Jis sako: „Vienas esminis įprotis gali įžiebti grandininę gerų įpročių reakciją. Ir tai gali pakeisti visą likusį jūsų gyvenimą.“
 
Tezę, reikia įrodyti. Kadangi rašome apie dienoraščius, jokiu būdu nesakau, kad turite gaišti jau šį vakarą, ir storame sąsiuvinyje aprašyti visą ketvirtadienį. Jis gi nuobodus, net futbolo per TV nebuvo. Olimpiados atidarymas – tik rytoj. O šiandien – Covid‘as, pabėgėliai, tradiciniai nuotykiai prie jūros, na, ir dar Magdalenos vardadienis. Tiesiog – plagijuojant režisierių Haroldą Ramį – „Švilpiko diena“. (Pastebėjimas: tas filmas pastatytas prieš 28-erius metus ir su didžiuliu pasisekimu rodomas jau antrajai kartai. Bet ar užčiuopėte, kad visai be mūsų valios pasikeitė jo žanras? Premjeros metu įvardintas kaip komedija dabar filmas žiūrimas kaip drama. O gal tai net mūsų pačių drama?).
 
Šiuolaikinių specialistų mintys apie dienoraštį. Nebūtina rašyti, kada atsikėlėte ir kokiu šepetėliu (nors ateities odontologams tai gali būti įdomu) dantis valėte. Pabandykite savo dieną aprašyti tik dviem ar trimis sakiniais. Arba: trys sakiniai ryte, ir trys sakiniai vakare. Apie tai, kas nutiko. Kas labiausiai įskaudino? Arba įsiutino. Arba suteikė vilties. Arba tai, kad pagaliau sutvarkėte tą jau metus neveikusią elektros rozetę.
 
Šiandien tai pasirodys nereikšminga, nelinksma ir gal net kvaila. Kitų metų liepos 22-ąją – bus kitaip. 1093 išradimus užpatentavęs Tomas Edisonas sakė taip: „Niekada neikite miegoti, nesuformulavę ir ant popieriaus neužrašę prašymo savo pasąmonei. Kol jūs miegosite, mintis nesustos dirbusi, ir galbūt ryte jau žinosite atsakymą. Arba nuorodą, pagal kurią turite eiti...“
 
Visi be išimties dienoraščių rašytojai pabrėžė: rašytinės pastabos reikalingos objektyviam požiūriui į gyvenimą. Ypač, kuomet į įvykius žvelgiama iš atstumo. 93 procentai rašiusiųjų pažymėjo terapinę „pokalbio su savimi“ naudą ir teigė, kad toks rašymas leidžia rasti susikaupusių problemų sprendimą. Dar: tai – galimybė kovoti su stresu. Ir dar sako taip: „Būna dienų, kai nekenti viso pasaulio, ir tau atrodo, kad tuoj palūši. Bet imi ir dienoraščio puslapyje išlieji visą pyktį. Ir tuomet palengvėja...“
 
Dar viena šiuolaikinė priežastis rašyti. Mes dažnai pykstame ar nervinamės dėl to, ko nepadarėme ar nespėjome. Baigę vieną darbą, puolame prie kito, pamiršę pasidžiaugti tuo, kas pasisekė. Nuveikti (ir aprašyti) geri darbai suteikia energijos ir naujų motyvacijų. Bet dabar girdžiu ir kritiką tų, kurie sako kasdien rašantys dienoraščius: instagrame, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Atsakymas yra.
 
Gražaus ir didelio baravyko nuotrauka socialinėje erdvėje – nėra galutinė jūsų pergalė. Nes rytoj į feisbuką kažkas įkels dar didesnį baravyką. Tik niekas taip ir nesužinos, kad vienas tų grybų buvo gerokai iš vidaus pakirmijęs. Socialinė erdvė – save pagirti arba kitus pakritikuoti. O ar gali meluoti, kuomet nuoširdžiai rašai tik pats sau? (Čia vėl – sakinys virtuvinei diskusijai).
 
Be to, dar žadėjau parašyti, kuo gi blogas gali būti tas dienoraščio rašymas. Ogi tuo, kad ne vienas mūsų – dar ir mazochistas. T.y. mėgėjas padraskyti senas žaizdas. Nedraskykite: rytoj jau 204-oji metų diena. Tad rasis naujų bėdų, kurias kviečiu aprašyti savęs neskaudinant. Arba dar geriau – save pagiriant. Arba objektyviai.
Pavyks ne visiems. Tačiau, tiems kurie bandys, priminsiu dar vieną užmirštą tiesą: rašymas ranka formuoja naujas smegenų jungtis. O jos žada ilgesnį gyvenimą. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!