Idealių mamų neieškoma
Vilniaus SOS vaikų kaimas yra įsikūręs Šeškinėje, atokesnėje vietoje, kur stovi bene dvylika tokių namukų su šeimynomis. Čia įkėlęs koją, atsiduri tarsi kitoje planetoje: tą dieną kieme nebuvo nė gyvos dvasios, tad teko paklaidžioti, kol atradau administracinį pastatą. Į darbo pokalbį prie apskrito stalo susirenkame keturios. Mano konkurentės gerokai vyresnės, sprendžiant iš trumpų apsikeitimų mandagiomis frazėmis, į gyvenimą jos jau yra išleidusios vaikus. Tačiau pokalbyje dalyvausi socialinė darbuotoja nuramino: praktika rodo, kad bevaikės moterys susitvarko ne ką blogiau.
Kaip tikino SOS vaikų kaimo atstovė, idealių mamų neieškoma. „Pirmiausiai žiūrime, ar moteris pasiryžusi auginti svetimus vaikus.“ Bet tai dar neatranka – atrankos pokalbis vyksta su vaikų specialiste, kuri domisi, kaip praėjo jūsų pačios vaikystė, kaip jūs tvarkėtės su traumomis. Galiausiai - psichologo įvertinimas, ar jūs tinkama šiam darbui.
Praėjus pirminę atranką, moteris pusę metų gyvena kaimelyje, kur atlieka vadinamąją praktiką. Kiekviena kandidatė gauna po atskirą kambarį, valgyti gaminasi pati. Nei už komunalines, nei už pragyvenimą jai mokėti nereikia. Ir dar gauna atlyginimą. Kaip teigė socialinė darbuotoja, nemažai kandidačių išeina per praktikos laikotarpį. Būna, ir pačios yra išprašomos, pastebėjus, jog piktnaudžiauja alkoholiu.
Jeigu viskas eina kaip sviestu patepta, po pusės metų moteriai yra paskiriami vaikai. Šiuo metu šeimose stengiamasi turėti ne daugiau penkių vaikų, kad mama nepervargtų. Iš pradžių už darbą moteris gauna 1650 Lt į rankas.
 
Antrą kartą nesirinktų
SOS vaikų kaime gyvenimas verda, kaip įprastoje šeimoje. Kaimelyje sutiktos moterys, anksčiau dirbusios pedagoginį darbą, atviravo, kad bėdų čia netrūksta. Tenka vaiką už rankos nutverti rūkantį, tenka išgirsti grubesnį žodį, tenka laukti sutartu laiku negrįžtančiojo į namus. „Jeigu negrįžta namo, turi būti taikomos bausmės. Tik ne mušimas. Pakelti balsą galima, bet žeminti vaiko - ne. Jeigu mama jaučia, kad tuoj prasiverš emocijos, patariama išeiti iš namo, paprašyti, kad kažkas pavaduotų, kol nusiramins. Būna, kad vaikui ir užtvoja – ką darysi, atleidžiame mamai. Idealių mamų neieškome“, - sako darbuotoja.
Viską išdėsčiusi socialinė darbuotoja pakvietė užeiti į vieną iš namuką, kur gyvena didelę patirtį sukaupusi SOS mama, greitai išeisianti į pensiją.
Du vaikus užauginusi moteris kadaise dirbo vaikų darželyje, į SOS vaikų kaimelį, paraginta sutuoktinio, iš pradžių atėjo dirbti kaip pagalbinė darbuotoja, vadinamoji teta. Moteris, atvėrusi labai tvarkingų namų duris, kur šmirinėja net septyni vaikai, akcentavo, kad jos tikslas - šiems vaikams įdiegti elementarius gyvenimiškus įgūdžius, įskiepyti supratimą apie šeimą. Kai kurie jų nesupranta paprasčiausių dalykų, nes buvo paimti iš šeimų, kur mamą talžė kažkoks dėdė... Moteris su šypsena prisiminė situaciją: kadaise ji čia buvo atsivedusi nepilnametį sūnų. Vienas iš auklėtinių nusistebėjo: iš kur jį paėmusi? Negi iš vaikų namų? Paaiškino, kad pagimdžiusi, tačiau berniukas vis tiek nesuvokė, kaip toks didelis vaikas išlindo iš mamos pilvo. Moteris atviravo, kad miega su viena atmerkta akimi, nes nežinia, kada kuriam iš vaikų prireiks pagalbos... Vieną kartą prabudusi vidurnaktį ji išvydo kraupų vaizdą: lunatikuojantis berniukas stovėjo prie laiptų antrame aukšte ir  žvelgė žemyn, tik stebuklingo atsitiktinumo dėka pavyko jį nutverti už rankos.
Moteris svarsto, jeigu antrą kartą reikėtų rinktis tokį darbą, dar gerai pasvarstytų – per daug streso, tik laisvadieniais lankomi artimieji. Vien kiek įtampos kelia į namus įsiveržiantys biologiniai tėvai, kaip pati sako, neretai su kvapeliu ir keiksmais.
 
Tarp kitko:
Pirmas kaimas atsirado Austrijoje po II pasaulinio karo. Buvo labai daug našlaičių, daug vienišų moterų, kurių vyrai buvo žuvę kare. Ir gydytojas H.Gmaineris sumąstė vienišas mamas ir našlaičius suburti į savotiškas šeimas. Šis modelis išplito visame pasaulyje.

---

 
Mini interviu
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė:

- Pagal ką SOS vaikų kaimui yra atrenkami be tėvų globos likę vaikai?
- Vaikai į SOS kaimą patenka kaip ir į kitas globos įstaigas. Apgyvendinti vaiką globos namuose, esant būtinybei, rekomenduoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai. Tada savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu skiria vaikui laikinąją ar nuolatinę globą ir vaikas apgyvendinamas globos namuose, kur tuo metu yra laisva vieta pagal vaiko amžių, pageidautina, kuo arčiau savo biologinės šeimos.
- Kokie žmonės pagal išsilavinimą ir patirtį turėtų pretenduoti į tokį atsakingą darbą?
- Socialinio darbuotojo darbas yra lyg mokytojo – daugiau pašaukimas nei profesija, todėl tokį darbą, mano manymu, turėtų dirbti socialinį, pedagoginį ar medicininį išsilavinimą turintys asmenys, tačiau kartu ir kantrūs, dėmesingi, geranoriški ir atsakingi žmonės. Juk jie aktyviai dalyvaus vaiko augime, brendime.
- Jūsų nuomone, ar SOS kaimelis atitinka savo misiją – sukurti šeimą tėvų globos netekusiems vaikams?
- Žinoma, tikros šeimos vaikui neatstos niekas, bet vaikas nelieka be dėmesio, jis turi geras galimybes ir gyventi, ir mokytis, bendrauti su darbuotoju, kuris gyvendamas kartu tikrai gerai žino vaiko charakterį, būdo ypatumus. Gyvendamas šeimynose vaikas įgyja ir būtinus socialinius įgūdžius, kurių jam reikia pradėjus gyventi atskirai.
SOS vaikų kaimelių mamos turi po 6-7 globojamus vaikus, todėl kiekvienam vaikui gali suteikti maksimaliai dėmesio ir pagalbos. Tapusi ministre vienu iš pagrindinių uždavinių išsikėliau Globos sistemos pertvarką, kad didžioji dalis vaikų gyventų ne daugiau kaip po 8 vaikus nedidelėse šeimynose ar būtų globojami šeimose, bendruomenėse.
 
Komentaras 
Vaikų psichiatras Linas Slušnys: 

- Manau, kad tai yra daug geriau negu globos namai, su kuriais mes Lietuvoje nesusitvarkome. Juolab kad mamos, apie kurias kalbame, yra paruošiamos ir atrenkamos ne šiaip sau. Galų gale, vaikai bent jau mato tam tikrą šeimos formą.
Galbūt vienišos mamos formą, - jeigu norėtume ieškoti priekabių. Bet vėl – kalbėkime apie tai, kuri iš šių dviejų blogybių yra mažesnė. Ar vaikas be nieko? Vaikas valstybiniuose globos namuose, kuriuose keičiasi net ne mamos, o prižiūrėtojos, auklėtojos kas aštuonias ar septynias valandas? Ar visą laiką šalia esantis tas pats žmogus, kuris laiko tam tikrą stuburą? Be jokios abejonės, geriausia vaikui turėtų būti šeima. Bet tada tai kainuoja. SOS mamos gauna pinigus. Jos dirba darbą. Tai šitoje vietoje aš neturiu jokių pretenzijų. Nes, jeigu mes norime geresnio modelio, mokėkime mamai, tėčiui, ir turėkime pilnas šeimas. Aišku, būtų nuostabu. Bet turime galvoti apie tai, ką mes pajėgiame išlaikyti. Kiek žinau, net ir šitą modelį yra brangu išlaikyti ir kad tai nėra paprasta.
Manau, kad ir šitos šeimos neišvengia kažkokių paauglystės, vaikystės, jaunimo problemų. Bet tai, kad tam yra skiriamas dėmesys ir pačioms mamoms yra suteikiama pagalba, ir galų gale į vaikų problemas labai greitai reaguojama, man kelia daugiau pagarbos nei kažkokių abejonių dėl tokios veiklos.