Su gydytoja Bernardinų sode susitikome pasikalbėti pirmąją jos atostogų dieną.
 - Jūsų specialybės atstovams turbūt nelengva planuoti atostogas. Juk nežinia, kada naujagimiui prireiks pagalbos.
- Mamos, jei vaikelis gimsta sveikas, dažnai net nežino, kad jų gimdyme dalyvavo ir gydytojas neonatologas, todėl esame labiau „už kadro“. Lankome kūdikius, konsultuojame mamas, o kas ateina į palatą kartu su akušerėmis, jei kūdikis sveikas, mamos dažnai nė nesidomi.
 
- Jūsų darbą galima pavadinti sakraliu: sakoma, kad vaiko gimimas – tikras stebuklas. Ar tai jus sujaudina ar vis dėlto jau yra tapę įprastu darbu?
- Stebuklas įvyksta kiekvieną kartą, tiesa, nebereaguoji taip emocingai kaip karjeros pradžioje. Kartais gimdymų pasitaiko ypač sudėtingų: nežinai, kaip jis pasibaigs, kokia bus vaikelio būklė. Kiekvieną kartą, kai tokie gimdymai baigiasi sėkmingai, aplanko didžiulis palengvėjimas, vos ne ekstazė.
Pasitaiko gimdyvių, kurios turi nepaprastai daug taurumo, elgiasi sąmoningai, susikaupia, klauso akušerių, nesiblaško, o pats gimdymas apsuptas ypatingos auros. Toks vaikelio atėjimas iki šiol spaudžia ašarą.
Kartais gimdymas būna labai įtemptas, emocionalus. Pastebiu, jog gimdydamos kartu su vaikelio tėčiu moterys dažnai elgiasi kitaip nei be jų. Karantino metu, kai gimdymuose jie negalėjo dalyvauti, atrodo moteris kažkas pakeitė. Su gimdyvėmis tapo įmanoma susikalbėti: klausė, ką sako akušerė. Moterų kančia tapo objektyvi, nebuvo prieš ką rodytis - liko tik pati gimdymo akimirka.
 
- Teko girdėti nuomonę, kad tėvui dalyvauti gimdyme verčiau nereikia. Esą vaizdai gali šokiruoti, šis net gali nebegeisti savo moters, mat dingsta visa „paslaptis“...
- Tai - individualu. Suprantu moteris, kurios gimdo su vyrais, bet lygiai taip pat suprantu ir tas, kurios pasirenka gimdyti vienos. Poros, laukiančios pirmagimio, dažnai nežino, kas jų laukia, nors kursų ir paskaitų apie tai begalės. Filmukai niekada neatstos realybės, neperteiks jausmo. Be to, daug kas priklauso nuo poros santykių. Geismas negali dingti tai moteriai, kuri, kaip sakiau, pagimdo tauriai. Tai gali sužadinti tik begalinę pagarbą ir meilę.
Kitos galbūt nori pasidalinti skausmu ir kančia, kad vyras pagaliau pamatytų, kiek tenka iškęsti moteriai. Žinoma, kai kurioms tikrai svarbus mylimojo palaikymas už rankos.
Aš visus tris vaikus gimdžiau viena. Tai buvo bendras mūsų susitarimas. Nematau nė vieno ženklo, kad vyras vaikus mylėtų mažiau, nei tas, kuris stebėjo savų gimimą.
 
- Dažnai mamos prisipažįsta, jei ne gydytojų pagalba, nebūtų pačios pagimdžiusios. Kiek prie sklandaus vaikelio atėjimo prisideda medicinos personalas?
- Toli gražu tai ne tik gimdyvių indėlis. Profesionalas įvertina mamos būklę, nutaria, kokiu būdu ji turi gimdyti, numato, kaip procesas eis toliau. Svarbu pamatyti, kada reikia padėti, laiku įsikišti, o kada atsitraukti ir leisti gamtai daryti savo darbą. Paskirti medikamentą, parinkti gimdymo taktiką. Gal kas su manimi ir ginčytųsi, manau, jog medalis ir gimdymo sėkmė turėtų būti padalinta per pusę.
 
- Ko iš gimdymo namų tikisi šiuolaikinės mamytės? Rodos, viskas šiandien joms suteikiama: sūkurinės vonios, muzika, namų atmosfera...
- Mamos dažnai nori tiesiog sėkmingos pabaigos, grįžti namo su sveiku mažyliu. Joms nesvarbu nei aplinka, nei gimdymo įrankiai, kopėčios, kamuoliai ar virvės. Kitoms gi reikia maksimalaus komforto, gimdyti džekuzyje, kad gydytojai visą laiką būtų šalia.
Vis dėlto moteris ne visada gali diktuoti sąlygas. Už visas išeitis atsakingas gydytojas. Nors dauguma pacienčių nori gimdyti natūraliai, bet kuo labiau nori natūralumo, tuo dažniau gimdymas baigiasi operacija. Čia, matyt, kaip siekiant pastoti: kuo labiau trokšti, įsitempi, skaičiuoji vaisingas dienas, tuo prasčiau sekasi.
 
- Vilniaus gimdymo namai turi naujagimiui palankios ligoninės vardą. Kuo tai naudingiau kūdikiui?
- Tai ligoninės, kurios skatina žindymą. Tačiau, kad galėtume turėti tokį vardą, privalome įvykdyti daugybę reikalavimų. O tai nėra taip parasta. Laikomės taisyklės nenaudoti nei čiulptukų, nei antspenių, nei buteliukų.
Naujagimis antrą parą dar valgęs saikingai, vėliau ima reikalauti maisto nuolat, verkia. Mamos ima panikuoti, kad jam trūksta maisto. Taip ir yra, taip sutvėrė gamta, bet mums priekaištaujama, kodėl vaikui leidžiame badauti. Ligoninės, kurios nesilaiko šio pricipo, nesiskausmina – pasiūlo mišinio ir problemos nėra. Tačiau kuo daugiau vaikas valgo mišinio, tuo mamos pieno laktacija mažėja.
Be to, vaikučių, kurie negali žįsti, mamas apmokome, kaip nusitraukti pieną, kad laktacija nesutriktų. Kitos ligoninės taip nevargsta, o maitinti natūraliai tik rekomenduoja.
Taip pat stengiamės vos gimusį kūdikį motinai iškart paguldyti ant krūtinės, leisti pulsuoti virkštelei, o baigus pulsuoti - ją nukirpti. Visi šie žingsneliai sėkmingo žindymo link. Vis dėlto būna situacijų, kai naujagimį reikia tučtuojau gaivinti. Negali laukti, kol pulsuos virkštelė ar dėti jo motinai ant krūtinės. Jei gimdyme dalyvauja ir tėvelis, neretai dėlto tenka ir „susikauti“. Mums bandoma aiškinti, kaip turėtų būti, o profesionalia akimi matai, kad vaikui reikia pagalbos nedelsiant.
 
- Jei jau mamos atvyko į naujagimiui palankią ligoninę, vadinasi, priešgyniauti dėl čia galiojančių taisyklių neturėtų...
- Klientas visada teisus. Nors čia tokių nėra. Yra tik pacientai ir pacientų atstovai. Ne paslaugos davėjas, o gydytojas, kuris geriau žino, ko reikia pacientei, nors šios dažnai mano kitaip.
 
- Tarp moterų vos užvedama kalba apie gimdymą, jų nesustabdysi. Kiekviena nori pasidalinti unikalia istorija... 
- Jei tik trūksta pokalbio temų, atneškite į kompaniją lėliuką. Moterų draugijoje visos santykių ir skyrybų temos dingsta, imama žiūrėti tik į vaiką. Visos tada ima lalėti, kvaksėti... Tai neabejotinai mums visas siejantis dalykas. Nors gyvybė gali būti užmezgama ir mėgintuvėlyje, nėra kito būdos vaikams ateiti į šį pasaulį, kaip tik iš moterų.
 
- Ar  tiesa, kad vaikai, gimę pagalbinio apvaisinimo būdu, būna silpnesni, turi sveikatos problemų? Gal vis dėlto tai - mitas?
- Tokio dėsningumo nesu pastebėjusi. Gimsta sveiki ir išvažiuoja namo trečią parą, kaip ir priklauso.
 
- Tėvai gyvenime dažnai dėkoja Dievui, visatai tiesiog už sveiką vaiką. Ar daug jų gimusių turi sveikatos negalavimų?
- Nėra ryškių vaisiaus defektų ar apsigimimų dėsningumų. Tai susiję su labai gera prenataline diagnostika. Moteris ir vaisius gerai ištiriami iki gimdymo. Jei ankstyvame nėštume yra nustatomi ryškūs, su gyvybe nesuderinami defektai, nėštumas nutraukiamas, jei motina sutinka. O apsigimimų, net ir visiems netikėtų, pasitaiko kiekvienais metais. Nepaisant to, kad tyrimas dėl trijų chromosominių anomalijų buvo geras – žemiau rizikos ribos, kartais gimsta vaikutis, kuriam nustatomas Dauno sindromas.
 
- Tokiais atvejais sunku, matyt, būna ne tik mamai, bet ir visam personalui.
- Jei mama iš anksto žino, kad vaikui gresia apsigimimas, reakcija gimus mažyliui būna vienokia, kitu gi atveju nuotaika labai slogi. Abejingai sureaguoti čia negali. Aišku, iš personalo tokios mamos gauna labai didelį palaikymą, tačiau su tuo apsiprasti reikia laiko. Daugumai moterų pavyksta.

---

 
Dosjė
1994 m. baigė VUMF pediatrijos specialybę.
1996 m. baigė pediatrijos specialybės rezidentūrą.
1997 m. baigė neonatologijos specialybės rezidentūrą.
1998 m. pradėjo dirbti pediatre LKNC(tada-kurčiųjų internatas) ir Trakų ligoninės akušerijos-ginekologijos skyriuje neonatologe.
2004 m. pradėjo dirbti VGN naujagimių skyriaus neonatologe, dirba iki šiol.
2014 m. pradėjo dirbti vaikų ligų gydytoja Antakalnio poliklinikoje, dirba iki šiol.