- Vy­ras chi­rur­gas – įpras­ta prak­ti­ka, o mo­te­ris chi­rur­gė pa­ly­di­ma su nuo­sta­ba. Pa­ste­bi­te?
 
- O, taip! Tai ypač jau­čiau re­zi­den­tū­ros me­tais. Nei­gia­mos re­ak­ci­jos, pa­sta­bų, keis­tų ko­men­ta­rų ypač su­lauk­da­vo­me iš vy­rų chi­rur­gų. Jie ste­bė­da­vo­si, kaip mo­te­rys čia ga­li ei­ti dirb­ti. Dau­gy­bę me­tų bu­vo tik vie­na nuo­mo­nė, kad chi­rur­gais ga­li bū­ti tik vy­rai. Si­tu­a­ci­ja po tru­pu­tį kei­čia­si, bet pa­sta­bų vi­sa­da bu­vo ir bus. Kar­tais chi­rur­gi­nia­me mus net su­ly­gi­na su slau­gy­to­jo­mis. Pa­cien­tai ne­su­vo­kia, kad mo­te­ris ir­gi ga­li bū­ti gy­dy­to­ja chi­rur­gė. Ka­dan­gi esu aukš­ta ir ne­smul­ki, ma­ne pai­nio­ja re­čiau, nes dau­ge­liui slau­gy­to­jos aso­ci­juo­ja­si su smul­ku­te mo­te­ri­mi. Pas­ku­ti­niu me­tu ben­drau­da­ma gy­dy­mo įstai­go­je, kur ne­ma­žai re­zi­den­tų, pa­ste­biu, kad mo­te­rų chi­rur­gių dau­gė­ja. Ir pa­cien­tai ste­bi­si vis ma­žiau.
 
- Sa­vo dos­jė ne­se­niai pa­pil­dė­te ryš­kia ei­lu­te – ta­po­te vie­nos di­džiau­sių gy­dy­mo įstai­gų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai. Tur­būt rei­kia ge­rai iš­ma­ny­ti vi­są svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos spe­ci­fi­ką, įstai­gos apa­ra­tą...
 
- Cen­tro po­li­kli­ni­ko­je pra­dė­jau dirb­ti ir teik­ti kon­sul­ta­ci­jas nuo 2016-ųjų. Vė­liau ėmiau ku­ruo­ti du sky­rius, įgi­jau ne­ma­žai ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo įgū­džių, spė­jau ge­rai pa­žin­ti ir pa­čią po­li­kli­ni­ką, per aš­tuo­ne­rius dar­bo me­tus įgi­jau ži­nių. O su svei­ka­tos sis­te­ma su­si­du­riu ir kaip ad­mi­nist­ra­to­rė, ir dirb­da­ma kaip gy­dy­to­ja. Kas­dien tek­da­vo ko­mu­ni­kuo­ti su pa­cien­tais ir ko­le­go­mis, spręs­ti iš­ki­lu­sius klau­si­mus bei pro­ble­mas, su­si­pa­žin­ti su nau­jai iš­leis­tais tei­sės ak­tais, su jais su­pa­žin­din­ti ir dar­buo­to­jus. Da­bar­ti­nė nau­jo­ji įstai­gos di­rek­to­rė pui­ki sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tė, to­dėl ma­lo­nu prie jos pri­si­jung­ti.
 
- Dau­giau stre­so pa­ti­ria­te dirb­da­ma chi­rur­ge ar už­si­im­da­ma ad­mi­nist­ra­ci­niais rei­ka­lais?
 
- Stre­so tur­būt pa­ti­riu vie­no­dai abie­jo­se sri­ty­se. Iš­lik­ti ra­miai pa­de­da as­me­ni­nės sa­vy­bės: ka­dan­gi esu ra­maus bū­do, pa­vyks­ta sa­ve su­kon­tro­liuo­ti. Dir­bant su pa­cien­tais rei­kia ge­rai ko­mu­ni­kuo­ti, vis­ką de­ta­liai jiems iš­aiš­kin­ti. Anks­tes­niais lai­kais gy­dy­to­jai tiek lai­ko ne­skir­da­vo žmo­nėms, pa­cien­tai la­biau pa­si­ti­kė­da­vo me­di­kais. Da­bar tu­ri­me nuo iki žmo­gui iš­aiš­kin­ti, kaip ta ope­ra­ci­ja vyks, kas bus at­lik­ta, kaip jis jau­sis, kaip vė­liau rei­kės gy­ven­ti.
 
- Pa­sa­ky­ki­te, mi­tas ar ne, jog gy­dy­to­jai, dirb­da­mi pri­va­čio­je kli­ni­ko­je, ma­lo­nes­ni ir rū­pes­tin­ges­ni pa­cien­tams, nei dirb­da­mi vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je?
 
- Pa­ma­žu to­kie lai­kai bai­gia­si. Jau­no­ji gy­dy­to­jų kar­ta – nuo­šir­dūs ir at­si­da­vę pa­cien­tui. Ne­sa­kau, kad vy­res­nie­ji to­kie nė­ra, ta­čiau jie, dirb­da­mi per ke­lias įstai­gas ir ap­žiū­rė­da­mi dau­gy­bę pa­cien­tų, bū­na iš­var­gę. Iš nuo­var­gio ne­be­ga­li skir­ti tiek dė­me­sio, o ir no­ro ma­žiau tu­ri. Jau­no­ji kar­ta ne­ski­ria dar­bo pri­va­čia­me ir vie­ša­me sek­to­riu­je, bet pri­va­čia­me juos įpa­rei­go­ja mo­ka­mos pa­slau­gos. Su ko­le­go­mis pa­šne­ka­me, jog mo­ka­mą pa­cien­tą kar­tais kon­sul­tuo­ti sun­kiau. Gai­la žmo­gaus, ku­ris gal­būt pas­ku­ti­nius pi­ni­gus sky­rė šiai kon­sul­ta­ci­jai, o jei dar rei­ka­lin­gi ki­ti ty­ri­mai, ku­rie kai­nuo­ja pa­pil­do­mai, ten­ka ge­rai pa­aiš­kin­ti, už ką jam rei­kės mo­kė­ti. O vie­ša­ja­me sek­to­riu­je mo­kė­ti ne­rei­kia, to­dėl ra­mia są­ži­ne ga­li­me pa­skir­ti vi­sas diag­nos­ti­nes ir gy­do­mą­sias pa­slau­gas.
 
- Be po­li­kli­ni­kos, dir­ba­te ir gro­žio es­te­ti­kos kli­ni­ko­je. Ko­kia ten dar­bo spe­ci­fi­ka?
 
- Ma­no di­džio­ji dar­bo da­lis – ko­lop­rok­to­lo­gi­nė, nu­sta­ty­ti ir gy­dy­ti sto­ro­sios žar­nos li­gas, taip pat šiek tiek ten­ka spręs­ti ir su es­te­ti­ka su­si­ju­sias pro­ble­mas.
Pa­ste­biu, kad pas­ta­ruo­ju me­tu at­ei­na daug jau­nų mo­te­rų, ku­rios jau po pir­mo gim­dy­mo sten­gia­si kuo grei­čiau es­te­tiš­kai „su­si­tvar­ky­ti“. O po gim­dy­mo ne­ten­kin­ti ga­li daug kas: net prok­to­lo­gi­nė iš­vaiz­da. Mes gi ska­ti­na­me iš­gy­ven­ti vi­sus nėš­tu­mus ir gim­dy­mus, o tik ta­da im­tis es­te­ti­kos, ne­bent tai bū­tų ki­ta pa­to­lo­gi­ja, pa­vyz­džiui, pil­vo sie­nos iš­var­ža, ku­rią rei­kia ope­ruo­ti ne­ati­dė­lio­jant.
 
- Ab­do­mi­na­li­nių pro­ce­dū­rų pa­cien­tai tur­būt sten­gia­si iš­veng­ti vis dar ma­ny­da­mi, kad šios yra ypač ne­ma­lo­nios. Šiuo­lai­ki­nė me­di­ci­na, ne­abe­jo­ju, tai se­niai iš­spren­du­si.
 
- Sto­ro­sios žar­nos pa­to­lo­gi­jos ty­ri­mams pa­cien­tai tu­ri at­vyk­ti pa­si­ruo­šę iš anks­to – iš­si­va­ly­ti žar­ny­ną. Ši už­duo­tis ir yra pa­ti su­dė­tin­giau­sia. Va­ly­mo ypač bi­jo vy­rai, nes pri­sik­lau­so įvai­rių mi­tų. Bet po pro­ce­dū­ros tvir­ti­na, kad ne­bu­vo ko jau­din­tis. Kai pa­cien­tams de­ta­liai iš­aiš­ki­ni, ką at­lik­si, kaip jie jau­sis, bai­mės pra­ei­na, dar­bas vyks­ta sklan­džiai, ko­lo­nos­ko­pi­jos ty­ri­mas vyks­ta su nar­ko­ze, tai­gi pacientas nie­ko ne­jau­čia.
 
- Pa­cien­tai ak­ty­viai da­ly­vau­ja sto­ro­sios žar­nos vė­žio pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­mo­je?
 
- Ši pro­gra­ma skir­ta žmo­nėms nuo 50-ies iki 74-erių me­tų am­žiaus. Šei­mos gy­dy­to­jas pa­ski­ria at­lik­ti slap­to krau­jo tes­tą. Jei šis tei­gia­mas, pa­cien­tas siun­čia­mas at­lik­ti ko­lo­nos­ko­pi­jos ty­ri­mo. Daž­niau­siai jie at­ei­na iš­si­gąs­di­nę, nu­si­tei­kę pri­im­ti ži­nią, kad ser­ga sto­ro­sios žar­nos vė­žiu, ta­čiau slap­to krau­jo tes­tas ga­li bū­ti tei­gia­mas ir ser­gant ki­to­mis sto­ro­sios žar­nos li­go­mis.
Po­li­kli­ni­ko­je ko­lo­nos­ko­pi­jos ty­ri­mą at­lie­ka­me ben­dri­nė­je ne­jaut­ro­je, ski­ria­ma la­ši­nė in­fu­zi­ja, pa­cien­tas ne tik ne­jau­čia skaus­mo, bet ir po at­lik­to ty­ri­mo ir skir­to gy­dy­mo pa­si­jau­čia ge­riau.
 
- Sa­ko­ma, kad žmo­gaus svei­ka­ta pra­si­de­da nuo svei­ko žar­ny­no...
 
- Žar­ny­no svei­ka­ta pri­klau­so nuo jo funk­cio­na­vi­mo, ta­čiau žar­ny­no funk­ci­jos įver­tin­ti ko­lo­nos­ko­pi­jos ap­žiū­ros me­tu ne­ga­li­me. Kaip jis funk­cio­nuo­ja, tu­ri jaus­ti pats pa­cien­tas. Bak­te­ri­jų dis­ba­lan­są ar ki­tus funk­ci­nius žar­ny­no su­tri­ki­mus ga­li iš­duo­ti pras­tas tuš­ti­ni­ma­sis, pa­gau­sė­jęs du­jų kau­pi­ma­sis ir ki­ti simp­to­mai.
Pa­tik­rų me­tu ga­li­me aki­vaiz­džiai pa­ste­bė­ti lais­vi­na­mų­jų pre­pa­ra­tų po­vei­kį. Kai ku­rie žmo­nės daug me­tų ken­čia nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo ir tai ban­do spręs­ti lais­vi­na­mai­siais pre­pa­ra­tais, se­nos la­pų ar­ba­to­mis. Tai aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, nes bū­na pa­žeis­ta sto­ro­sios žar­nos glei­vi­nė.  

---

 
Dosjė
2010-2016 m. – vyresnioji gydytoja rezidentė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos.
Nuo 2016 m. – VšĮ Centro poliklinikos Chirurgijos konsultacijų skyriaus vedėja, abdominalinės chirurgijos gydytoja.
Nuo 2016 m. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikų gydytoja endoskopuotoja, abdominalinės chirurgijos gydytoja.
Nuo 2021 m. Klinikos „Primum Estetica“, pilvo ir bendrosios chirurgijos gydytoja, gydytoja proktologė.
Nuo 2021 m. – VšĮ Centro poliklinikos Rezidentūros skyriaus vedėja.
Nuo 2024 m. VšĮ Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai. 


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!