- Tęsi žinomą gydytojų dinastiją. Svarstei kitą pasirinkimą, nei tapti mediku?
- Matyt, ši profesija buvo užkoduota genuose. Kryptingai mokiausi ruošdamasis medicinos studijoms, apie kitą sritį nelabai ir galvojau. Stodamas kitų specialybių net nerašiau, tik rinkausi tarp Vilniaus ir Kauno. Kodėl ortopedija traumatologija? Greičiausiai labiausiai ši sritis sudomino perspektyvumu. Tuo metu kaip tik keitėsi gydymo metodai, atrodė, vis kažkas tobulėja, keičiasi, atsiranda mažiau invazyvūs metodai.
 
- Teko išgirsti atkalbinėjimų dėl sunkios ir neretai iki galo neįvertinamos profesijos?
- Natūralu, kad medikų šeimoje visko daugiau išgirsti. Iš tėvo (taip pat – ortopedo traumatologo – red.past.) pusės gal buvo daugiausia nenoro, kad stočiau į mediciną. Savo kailiu žinodamas, koks tai darbas, sakė, kad gal nieko gero nebus – „daug sunkiai dirbsi, paaukosi sveikatą, šeimos dalį, o to gerumo gal daug ir nesulauksi...“ Tačiau nuo likimo, matyt, nepabėgsi (juokiasi).
 
- Po studijų Kaune grįžai į gimtuosius Šiaulius. Ar čia ne per ankšta? Didžiosiose universitetinėse ligoninėse, atrodo, lauktų daugiau perspektyvų.
- Profesinės galimybės tobulėti čia, Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, manau, kaip tik yra net didesnės, konkurencija mažesnė. Po šešerių metų bendrosios medicinos studijų Kaune metams buvau išvažiavęs į Klaipėdos universitetinę ligoninę atlikti internatūros. Šioje ligoninėje dirbti patiko labiau nei Kaune. Bet studijuodamas rezidentūroje metams atvažiavau į Šiaulius. Kolektyvas itin draugiškai priėmė, įgijau daug patirties. Pamačiau, kad galiu padaryti daug daugiau, nei dirbdamas universitetinėje ligoninėje – visos galimybės, medicininės technologijos yra tokios pačios, tik pacientų srautas, sunkesnių atvejų kiekis mažesnis. O jei nori ko nors papildomai pasimokyti, viskas priklauso nuo paties gydytojo. Kelis kartus per metus išvažiuojame į stažuotes, niekas tam netrukdo ir nestabdo. Tereikia parodyti iniciatyvą.
 
- Jūsų skyriuje Lietuvoje pirmą kartą atlikta kelio sąnario kremzlės plastika skystu implantu. 
- Manau, tų inovacijų daug kur atliekama, tik žmonės ne taip plačiai informuojami. Nesame kažkokie novatoriai. Kiti šios srities mokslui paskiria visą gyvenimą, pavyzdžiui, kiek profesorius Rimtautas Gudas yra atlikęs tyrimų. Mes tiesiog turėjome galimybę, ja pasinaudojome ir pasiekėme gerą rezultatą.
 
- Mažutavičiaus pavardė šiauliečiams pacientams – jau pažįstama. Tai kaip nors atsiliepia darbui?
- Nematau čia nieko blogo. Kitose srityse yra Mažutavičių, o dabar dirbantis ortopedas traumatologas aš vienas. Tas „žinomumas“ nebent atsiliepia tuo, jog pacientų srautas kiek didesnis. Žmonės stengiasi eiti ten, kur, jų manymu, labiau žinomi gydytojai.
 
- Pacientai tau negaili gražių žodžių. Visada lengva su jais rasti kalbą? 
- To mokytis gali visą gyvenimą. Nes vieną dieną pacientas dėkoja ir, atrodo, galėtų viską padaryti dėl gydytojo, o kitą jis gali skundą parašyti ir į teismą paduoti (juokiasi). Gali atiduoti širdį, bet niekada nežinai, kaip viskas pasisuks. Bendravimo subtilybių turi mokytis kiekvieną dieną, derintis prie paciento. Juk negali atsirinkti ligonių, turi dirbti su visais, kurie paprašo pagalbos. Gali nebent tik siųsti pas kitą specialistą, jei jauti, kad labiau galės padėti žmogui.
 
- Neteko susidurti su pacientų pageidavimais, kad juos konsultuotų vyresnis ir, jų manymu, labiau patyręs specialistas?
- Kad ir šiandien susidūriau – ateina žmonės, nori paklausti dėl ligonio palatoje, kreipiasi į mane ir klausia, kur gydytojas Mažutavičius (juokiasi). Su tuo susiduri kasdien, bet nereikia dėl to skaudintis. Jei esi jaunas, nereiškia, kad neturi patirties. Aš jos pakankamai įgijau dar rezidentūros metais, kai daug važinėjau po rajonines ligonines, budėdavau kiekvienoje daugiau nei po dešimt budėjimų.
 
- Niekada nebuvai atsidūręs ties „perdegimo“ riba?
- Visą laiką balansuoji ant tos „perdegimo“ ribos. Kai pradėjau dirbti, savaitgaliais važiuodavau budėti į Biržų ligoninę, po to – į Pakruojo, taip pat ir Kauno klinikas. Kasmet vis galvodavau, kam to reikia, nes ir laiką, ir sveikatą aukoji. Juk naktinis darbas – savęs žalojimas. Taigi šiek tiek mažini krūvį, reguliuojiesi, kiek gali skirti darbui. Jei tik daug dirbsi ir tapsi piktas, nei tau, nei pacientui nebus naudos. Kai namuose laukia ne tik žmona, bet du mažamečiai vaikai, privalai turėti laisvo laiko. Tad kiek įmanoma, stengiamės su šeima keliauti, aktyviai leisti laisvalaikį.
 
- Per maži atlyginimai, prastos darbo sąlygos, „plėšymasis“ tarp kelių darboviečių – toks šiandien ryškiausiai piešiamas gydytojo portretas. Niekada neturėjai plano viską palikti ir išvažiuoti laimės ieškoti svetur?
- Tokių minčių visada yra, atrodo, ir lagaminas visada paruoštas, ne paslaptis, kad sąlygos daug kur geresnės. Bet vis tikiesi, kad kas nors pasikeis. Šiandien atrodo viskas kaip ir „ant bangos“, visi įkvėpti permainų sukilome. Ir ne tik gydytojai, bet patys pacientai turėtų siekti pokyčių, juk sąlygos ir jiems gerėtų. Dabar tvyro laukimas – atrodo, tuoj turėtų pasikeisti. Bet jei ne, tada gal teks pačiam ką keisti gyvenime... Aišku, gimtinėje laiko ir šeima, vaikai, pacientai, visa tai, ką susikūrei. 
Taip, šiandien dirbu trijose gydymo įstaigose, bet nemanau, kad yra tokių gydytojų, kurie dirbtų tik vienu etatu, atsėdėtų darbo valandas ir išeitų. Mūsų specialybėje taip neišeina. Jei kiekvienas gydytojas pradėtų sąžiningai dirbti tik vienu etatu, manau, kad medicina sugriūtų kitą dieną.

---

 
Dosjė
2008 m. baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.
2014 m. baigė ortopedijos traumatologijos rezidentūrą.
2009 m. Klaipėdos universitetinė ligoninė (internatūra).
Nuo 2014 m. Respublikinė Šiaulių ligoninė – ortopedas traumatologas.
Nuo 2018 m. „Kardiolitos" klinikos, gydytojas ortopedas traumatologas.
2016 m. LSMU baigė sveikatos vadybos studijas.
Publikuotas mokslinis darbas plačiai taikomas klinikinėje praktikoje – „Greito sveikimo programos ekonominio efektyvumo įvertinimas taikant stambiųjų sąnarių endoprotezavimui“.
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos narys.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!