Gydytojo dėmesį patraukė subfebrili Kotrynos temperatūra (37-38 °C): tai jam pasirodė nebūdinga šlapimtakių uždegimui. Tačiau jis paskyrė priešuždegiminį gydymą ir liepė grįžti, jei pradės skaudėti inkstai. „Visą gyvenimą buvusi sveikas kaimo vaikas, – prisimena pašnekovė, – tuomet supanikavau ir susigalvojau sau skausmą dešiniajame šone, tad man iš pradžių diagnozavo ūminį pielonefritą, o paskui jau padarė ultragarso tyrimą ir pamatė tik vieną inkstą!“
 

Inkstas, paneigdamas Kotrynos legendą apie skausmus, buvo ne dešiniajame, o kairiajame šone ir turėjo išsiplėtusią kolektorinę sistemą. Vėlesnis ekskrecinės urografijos tyrimas patvirtino vieną inkstą su distopija ir vezikoureteriniu refliuksu. Kotryna buvo iš tų vaikų, kurie gimsta turėdami tik vieną inkstą. „Tik kodėl taip vėlai tai sužinojau“? – gūžčioja ji. 

 

Tai šen, tai ten
 

Po metų žiemą nemalonūs pojūčiai (šį sykį teisingame šone) ir subfebrili temperatūra vėl pasireiškė, tad Kotryna kreipėsi į gydytoją, tačiau jis, pažvelgęs į ligos istoriją ir nė neskyręs tyrimų, nustatė lėtinį pielonefritą ir nusiuntė į aukštesnio lygio gydymo įstaigą, „... o šioje gydytojas urologas pabarbeno man į nugarą ir pasakė, kad su inkstu viskas gerai, – prisimena moteris, – ir išsiuntė atgal namo gydyti eilinio šlapimtakių uždegimo eiliniais antibiotikais.“
 

Trejus metus po to jauna moteris jokių negalavimų nejautė, kol vieną žiemą nemalonūs pojūčiai grįžo. Tuomet ji kreipėsi jau į kitą gydytoją, kuris pasiūlė iš pradžių atlikti tyrimus, o jau vėliau diagnozuoti ligą. „Bendras šlapimo tyrimas parodė padidėjusį baltymų kiekį, – sako pašnekovė, – ir nedidelį uratų kiekį. Bakterinis pasėlis parodė žarnyno lazdelių ir stafilokokų kiekį, pernelyg mažą gydymui antibiotikais. Gydytojas dėl lėtinio pielonefrito suabejojo, bet dėl viso pikto paskyrė kanefrono, ir maždaug už paros nemalonūs pojūčiai praėjo.“

 

Ėmėsi iš rimtųjų
 

Šitaip laikas nuo laiko (ypač antrojoje menstruacinio ciklo pusėje) vis pajausdama „lyg ir pielonefritą“ ir palakstydama nuo Ainošiaus pas Kaipošių, Kotryna baigė mokslus, pradėjo dirbti, susipažino su vaikinu, įsimylėjo, susituokė ir pradėjo planuoti nėštumą. Žinodama, kad turi vieną inkstą, nusprendė apsisaugoti nuo galimų komplikacijų ir kreipėsi į specialistus sostinėje.
 

„Vienintelis inkstas nėra priežastis neturėti vaikų, – teigia ji. – Reikia tiesiog nuolat būti stebimai specialistų ir, jei tik atsiras infekcija, tuoj pat agresyviai ją gydyti. Gydytojas parekomendavo dubens organų ultragarsinį tyrimą ir, jei kils abejonių, dar ir MRT. Tai čia minimum minimorum. O jei papildomai – tai pažiūrėti, ar inkstų žievė neturi randų dėl įtariamos lėtinės infekcijos, ištirti inkstų funkciją izotopiniu tyrimu ir pakartoti šlapimo cistoureterografiją, kad pasitvirtintų arba būtų paneigtas refliuksas. Ir būtinai rasti gerą nefrologą (būtent nefrologą, o ne urologą), kuris galėtų laiku įvertinti visus aspektus, susijusius su inksto funkcija, ir viską sukoreguoti dar prieš nėštumą ar jo metu.“

Šiuo metu, apsiginklavusi tokiu tyrimų sąrašu, Kotryna neskubėdama rengiasi pastoti. Jau grįžta pirmieji tyrimų rezultatai ir, pacientės nuomone, jie gana geri: yra didžiulė tikimybė, kad nėštumas praeis be komplikacijų.

---

Specialisto interviu:
 

Gydytoja nefrologė Gintarė Martynaitienė:
 

- Kokiems požymiams atsiradus turėtume sunerimti ir kreiptis į gydytoją? Kokia pielonefrito eiga?
 

- Pielonefritui būdinga staigi ligos pradžia: juosmens skausmas, aukšta, net iki 40 laipsnių temperatūra, lydima šaltkrėčio, pykinimo, vėmimo. Dalis ligonių jau kelias dienas prieš tai gali jausti ir cistitui (šlapimo pūslės uždegimui) būdingus simptomus – dažną skausmingą šlapinimąsi, dažną ir mažais kiekiais šlapinimąsi, nepilno išsišlapinimo jausmą, šlapimo nelaikymą. Tikslius uždegiminius rodiklius parodo šlapimo tyrimas. Imuninei sistemai veikiant tinkamai, organizmas pats savo jėgomis stengiasi kovoti su infekcijos sukėlėju. Patogeną bando sunaikinti šlapimo pūslės gleivinės „kareiviai“ – vadinamosios fagocitinės ląstelės, taip pat baktericidinėmis savybėmis pasižyminčios šlapime esančios medžiagos. Iš urogenitalinės sistemos infekcijos sukėlėją pašalinti stengiamasi išvarant daugiau šlapimo. 
 

- Kokį gydymą paskiria specialistas?
 

- Jei nėra ryškaus intoksikacinio sindromo, nekomplikuotas pielonefritas ar cistitas gali būti gydomas ambulatoriškai prižiūrint šeimos gydytojui ar (ir) nefrologui. Yra skiriamas efektyvus antibakterinis gydymas (geriamieji antibiotikai), svarbi higienos, režimo bei skysčių balanso kontrolė. Esant komplikuotai šlapimo takų infekcijai (kai yra šlapimo takų obstrukcija, sergama gretutinėms, onkologinėms ligoms ir kt.), mažesniam nei 22 savaičių nėštumui, būtinas racionalus kompleksinis stacionarinis gydymas (įvertinus šlapimo pasėlio ir antibiotikogramos rezultatus). Retais atvejais dėl virusinės kvėpavimo takų infekcijos ar gripo gali kilti antrinis, imuninis inkstų uždegimas. Šią ligą gali sąlygoti ne tik virusai, bet ir kiti įvairūs veiksniai – stresas, medikamentai, sisteminės ligos. Tokio uždegimo simptomai mažai kuo skirsis nuo anksčiau išvardytų, tačiau dėl kitokios ligos kilmės jo eigą sunkiau prognozuoti, inkstų funkcija gali greitai pablogėti. Taigi ir gydymas smarkiai skiriasi – geriami imunosupresantai, tokiems pacientams prireikia net pakaitinės inkstų terapijos. Įtariant šią patologiją vien šlapimo tyrimo neužteks, dažnai atliekama ir inksto biopsija. Dėl ligos specifiškumo bei sunkumo pacientai gydomi stacionare. Laimei, tai – reta liga, dažniausiai stebimi bakterinės kilmės nekomplikuoti pielonefritai.

Pielonefritą gali sąlygoti ne tik virusai, bet ir kiti įvairūs veiksniai – stresas, medikamentai, sisteminės ligos.
 

- Kada, esant kokioms būklėms ar ligoms šlapimo takų ir inkstų infekcijų rizika yra didesnė?
 

- Didesnę riziką susirgti uropoetinės sistemos uždegiminėmis ligomis turi sergantieji cukriniu diabetu, imunodeficitinėmis ar kraujo bei kitomis gretutinėmis ligomis. Taip pat tomis, kurios sutrikdo šlapimo nutekėjimą ir sąlygoja jo sąstovį – prostatos ligos, inkstų ar šlapimo pūslės akmenligė, gimdos, gimdos kaklelio ligos. Šlapimo takų infekcijų rizika padidėja dubens ir tarpvietės operacijų, intervencinių diagnostinių procedūrų (cistoskopijos) metu bei atliekant ilgalaikę šlapimo pūslės kateterizaciją. Ligų rizika padidėja esant dideliam lytiniam aktyvumui ar dažnai lytinių partnerių kaitai, jei nesilaikoma asmens higienos. Dėl anatominės struktūros ypatumų moterys šiomis ligomis serga daug dažniau nei vyrai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!