„Vaikai yra lygiaverčiai suaugusiesiems. Visi jie turi tokias pat akis, rankas, širdį, todėl nevalia jų sumenkinti“, - taip viename interviu yra sakęs Klaipėdos vaikų ligoninės direktorius Virginijus Žalimas. Ir nors šiandien dar tenka išgirsti ciniškų nuomonių esą vaikai arba neserga, arba savaime pasveiksta, gydytojas įsitikinęs – nerimtų ligų nėra.
– Koronavirusas, privertęs uždaryti ugdymo įstaigas, verčia tėvus laužyti galvas, kuo gi vaikus užimti namuose. Kaip siūlytumėte tinkamiausiai išnaudoti karantiną?
– Blogą situaciją galima išnaudoti savo labui. Pats laikas prisiminti knygas, stalo žaidimus, o gal imtis namų ūkio darbelių, padėti tėveliams. Imtis veiklos, suartinančios šeimos narius. Sumanumo mūsų gyventojams netrūksta. Žinoma, nors siūloma tarp keturių sienų neužsidaryti, būti gryname ore, grupinius vaikų lauko žaidimus reikėtų apriboti. Ne prošal pakontroliuoti ir kompiuterines ar socialinių tinklų pramogas. Be to, kategoriškai drausčiau parsivežtus iš užsienio šalies vaikus nugabenti seneliams.
- Panašu, įvykiai pasaulyje dar kurį laiką neleis medikams atsipalaiduoti po darbų. Vis dėlto, kai tokia galimybė atsiras...
- Vyksiu į Rusnę žvejoti... (atsikvepia). Esu buriuotojas ir žvejys. Buriavimui dabar nebelieka laiko, o į žvejybą išsiruošiu visada, kai tik turiu laisvo laiko. Mudu su žmona esame sutarę, kad bent kartą per mėnesį turiu tam skirti laiko. Lietuvoje traukiu į žvejų Meką – Rusnę, Nidą. Žiemą gaudau stintas, kur jos kimba. Bet svarbu ne rezultatas, o pats procesas. Tai leidžia atsipalaiduoti, pabūti su savo mintimis.
– Prieš porą savaičių buvote išrinktas „Metų vadovu“ regioninių ir rajoninių gydymo įstaigų kategorijoje. Balsavusiųjų skaičiai parodė, jog esate pacientų mylimas. Tikriausiai už jus aktyviai balsavo vaikai, o šiems dar padėjo mamytės... Gydymo įstaigoje pirmiausia užmezgamas ryšys su vaiku ar su tėvais?
– Esu visiems labai dėkingas už man skirtus balsus. Dar kartą įsitikinau turį darbuotojų, kolegų iš visos šalies, miesto bendruomenės palaikymą. Vis dėlto manau, kad šis įvertinimas yra už viso ligoninės kolektyvo profesionalų ir nuoširdų darbą. Be abejonių, balsavo pacientai, jų šeimos, nes per tris dešimtis mano darbo metų užsimezgė draugiški ryšiai su ištisomis kartomis tų, kurie gavo pagalbą Klaipėdos vaikų ligoninėje. O ryšys, liūdna, bet prasideda nuo mažųjų ligos. Pacientus ant kojų statome bendromis jėgomis su tėveliais. Ryšys tampa kolektyvinis.
– Bet vos įeina tėvai su vaikais į kabinetą, o už mažuosius kalba suaugusieji. Ar vaikai gali patys, be tėvų įsikišimo, bendrauti su gydytoju, pasakoti, kaip jaučiasi, kuo skundžiasi?
– Patikėkite, mažyliai taip pat puikiai nusako negalavimus. Yra atviri, nuoširdūs. Drąsesni kartais net patys „diagnozuoja“ savo ligą. Mūsų gydytojai įgudę ir iš elgesio niuansų lengvai iššifruoja jų vaikišką simptomų pateikimą. Tėvai, aišku, reikalingi kaip „vertėjai“. Vis dėlto jų gyvenimo patirtis didesnė, nes kreipiamasi ne dėl smulkmenų, o rimtais gydymo reikalais. Dėl to vaikai atlydimi tėvų iki pat pilnametystės. Be to, mūsų šeimoms būdinga ginti vieniems kitus. Meilė ir globa sklinda ne tik iš tėvų, bet ir senelių. Su jais atėjus vaikams drąsiau, nes streso susirgus ar susidūrus su nepažįstama aplinka ir taip nemažai.
– Kartais tenka išgirsti esą dirbti vaikų gydytoju - ne prestižas. Neva ką jau tie vaikai – jie arba neserga, arba savaime pasveiksta. Ką tokiems atsakytumėte?
– Nesutinku. Pediatrų profesija pasaulyje garbinga. Juos su gerais jausmais prisimena vaikystėje gydęsi žmonės, bendrauja, supažindina su savo vaikais. Draugiškas ryšys eina iš kartos į kartą. O dėl ligų pasakysiu taip: nėra jų nerimtų. Dar blogiau – ligos „jaunėja“. Vaikų gydytojų nebestebina keturiolikmečių skrandžio opaligės. Kartą tulžies pūslės akmenis diagnozavau vos dviejų mėnesių kūdikiui.
– Kodėl kartais tėvai baugina vaikus gydytojais? Drausmina: jei būsi blogas, tuoj gausi ukolą. O gal tokie bauginimai jau praeityje?
– Ačiū Dievui, praeityje. Baimę išsklaidome draugišku bendravimu, maloniu elgesiu ir pasakojimais (dažniausiai apie katiną). Procedūrų kabinete mažyliai susidomi lipdukais ant sienų su filmukų scenomis, mėgstamais herojais. O uždėjus virtualiosios realybės akinius su filmuku, išlaksto visos baimės ir skausmeliai.
– Ar pats turite vaikų? Kokia jūsų mėgstamiausia veikla kartu?
– Turiu jau suaugusius: dukrą Mariją ir sūnų Joną. Pasidžiaugti vaikišku pasauliu dar galiu su anūke. Susitikę gražiai pabendraujame. Noriu, kad tokie susitikimai būtų dažnesni.
– Koks esate senelis? Anūkei - žaidimų draugas ar tvarkos palaikytojas?
– Kaip tėtis labiau stengiuosi suburti šeimą. O kaip senelis esu anūkės žaidimų draugas.
Dosjė
1981–1987 m. – Studijos Vilniaus universitete Medicinos fakultete, pediatrijos specialybė.
1987–1988 m. – Studijos Vilniaus universitete, pediatrijos specialybės internatūroje.
1988–2018.06 Klaipėdos vaikų ligoninė, vaikų ligų gydytojas
1991–iki dabar Klaipėdos vaikų ligoninė, Echoskopijos kabinetas, gydytojas-echoskopuotojas.
1995–1999 Klaipėdos vaikų ligoninė, Gastroenterologijos, nefrologijos skyriaus vedėjas.
2000–2018.06 Klaipėdos vaikų ligoninė, gydytojas vaikų nefrologas.
2000–2014 Klaipėdos psichiatrijos ligoninė, vaikų psichiatrijos skyriaus vaikų ligų gydytojas (antraeilėse pareigose).
2011–2014 VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė, gydytojas echoskopuotojas.
2014–2018 06 Klaipėdos vaikų ligoninė, Funkcinės diagnostikos skyriaus vedėjas.
Nuo 2019 m. – Klaipėdos vaikų ligoninės direktorius.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: