- Dabar ypač populiarūs moterų lyderystės klubai, skatinantys plėtoti iniciatyvas, susipažinti su savo galimybėmis, atrasti stipriąsias puses, inicijuoti ir ryžtingai priimti sprendimus. Dalyvių teigimu, mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad moteris turėtų būti tik šeimos žmogus. Bandančios suderinti motinystę ir karjerą turi įrodinėti, kad myli ne tik veiklą, bet ir vaikus, sulaukia užgaulių komentarų. Susidūrėte su tuo augindama tris vaikus?
 
- Man neprireikė lankyti tokio klubo, nes gyvenime mane supo stiprios moterys. Užsienyje odontologijoje vyrauja vyrai, o Lietuvoje nuo seno susiklostė, kad šią specialybę daugiausiai renkasi moterys. Studijose buvo ir įkvepiančių dėstytojų vyrų, bet pradėjusi eiti akademiniu keliu, pasukusi į savivaldą, sutikau tik moteris. Jos man buvo įkvepiantis pavyzdys, iš jų daug mokiausi. Jos pačios derino motinystę su karjera, todėl niekada nesu nė pusės žodžio sulaukusi prieš. Esu maksimalistė. Jei jau karjera – noriu maksimumo, jei šeima – daugiavaikė. Man visur reikia spausti daugiausiai. Sąlygas savirealizacijai sudarė tiek šeima, iš kurios sulaukiau daug palaikymo, tiek žmonės iš akademinės aplinkos.
Įdomu tai, jog ką gyvenime stengdavausi gauti daužydama galvą į sieną – negavau, o kitos svarbios pozicijos bedirbant atėjo pačios. Tikiu, kad gyvenime tai, kas tau priklauso, vienaip ar kitaip aplinkybės susiklostys, kad tai įvyktų. Iš pradžių dėl kai kurių dalykų stipriai išgyvenau, bet galiausiai supratau, kad man net į gera visa tai išėjo. Žinoma, svarbus ir paties įdirbis – niekas šiaip sau tuščiai nieko neduoda. Taigi pasidariau fatalistė – daryk geriausiai, ką gali, o gyvenimas pats sudėlios, kur tau priklauso būti.
 
- Vadinasi, jaučiatės savo rogėse? Iš gyvenimo traukiate visus syvus?
 
- Esu karjeros pike. Dabar jaučiuosi savo rogėse. Negalėčiau būti vien tik klinicistė, odontologė, kasdien užsidariusi nuo ryto iki vakaro dirbti kabinete. Man svarbu, kad mano veiklos pobūdis keistųsi, būdų įvairiapusis – monotonija mane užmuša. Man svarbu, kad dirbu ir klinikinį darbą, ir esu akademinėje bendruomenėje – dirbu su jaunimu, studentais, taip pat mokslinį darbą, gražiai įsilieja ir visuomeninė veikla odontologų savivaldoje. Įvairių sričių derinimas mane daro gyvą. Tiesa, yra žmonių, kurie ant manęs pyksta už tai, kad tarsi sėdžiu ant „dviejų kėdžių“. Aš manau, kad vadovui tai itin didelė pridėtinė vertė – taip dalykus galima matyti iš skirtingų perspektyvų. Akademinis ir visuomeninis darbo pobūdis vienas kitą tik papildo, išplečia akiratį ir žinias, abiejose srityse tokiu būdu galima žymiai daugiau nuveikti.
 
- Sakoma, vaikų galima neauklėti, mat jie žvelgia į tėvų pavyzdį... Savo vaikams, jaučiu, esate „stuburas“.
 
- Dar sakoma: kaip vaikus beauklėsi, jie visada turės, ką pasakyti savo psichologui. Visi trys mano vaikai jau užauginti, yra pilnamečiai. Manau jie turi priekaištų dėl mano auginimo stiliaus. Nebuvau ta mama, kuri ištisas dienas leidžia su vaikais ir visą save atiduoda. Kuri nors sritis turi nukentėti ir tai buvo mano vaikai. Jie už tai dabar savarankiški. Dinastijų tradicijos pas mus nėra. Kol kas nė vienas nepasirinko medicinos kelio. Abi dukros jau pabaigė studijas, sūnus – dvyliktoje klasėje ir dar nežinia, medicina jo gyvenime bus ar ne. Na, dviejų trečdalių vaikų mano medicininė karjera neįkvėpė. O gal jie matė, kad tai nėra lengvas kelias. O mano abu tėvai – mokytojai. Tėtis – fizikos, mama – prancūzų kalbos. Tėtis mokyklos direktorius, mama – pavaduotoja. Turėjau lyderystės pavyzdžių, jaučiu trauką pedagoginei veiklai. Ją, matyt, gavau su genais. Jei ne odontologija, kitas mano pasirinkimas būtų mokytojos kelias. Bet gyvenime gražiai susiderino abi sritys.
 
- Atrodote reikli. Namuose taip pat turbūt preciziška tvarka, disciplina. Ar kaip tik grįžusi nusiimate visus antpečius, atsakomybes ir... stojate kepti pyragų?
 
- Ateiti dešimt minučių prieš susirinkimą man lygu vėluoti. Visur atvystu pusvalandžiu anksčiau, išlaikau visus deadline‘us. Disciplina – mano kankinimo įrankis. Vaikystėje, pamenu, nereikėdavo, kad tėvai primintų apie pareigas ir atsakomybes. Neturėjau noro nepaklusti ar priešintis. Tėvai sugebėdavo žvilgsniu, o gal asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kas yra kas. Už tai dabar man nereikia jokios kritikos iš išorės. Esu pati sau didžiausias kritikas.
O gaminti niekada nemėgau, man tiesiog nepatinka šeimininkauti namuose. Vaikai už tai neturėjo mamos, kuri virtų ir keptų, lauktų su kvepiančiais pyragais. Mano dukros dabar daug geriau ir daugiau gamina, mane pačios vaišina.
 
- Jei ne prie puodų galva pailsi, tai gal į kalnus kopiate?
 
- Geriausias poilsis man – provincija. Kur bebūčiau, Lietuvoje ar užsienyje, visi žino, man geriausia trankytis po kaimus. Galiu tiesiog sėsti į automobilį ir be plano važinėti po miestelius ir kaimelius. Negaliu paaiškinti, iš kur ta trauka. Gal nuovargis nuo veiklos? Kartais atrodo taip norėčiau dabar viską mesti ir išsikraustyti gyventi į vienkiemį viduryje miško, gyventi su gyvūnais, o ne su žmonėmis. Man geriausias poilsis gamta, kuo toliau nuo miesto.
 
- Jachtos po langais, kaip odontologams vis bandoma prikišti, kaip suprantu jums nereikia... Geriau prancūziškas chateau (dvaras. – red. past.).
 
- Veikiau troba kaime. Audžiu šią mintį ir tikiuosi ateityje svajonė išsipildys. Kai jau mano veikla ims slopti, nusipirksiu kokią trobelę kaime ir išvyksiu gyventi tenai. Mamai priekaištauju iki šiol, kad vaikystėje neišmokino manęs prancūziškai. Neva pati nenorėjau, bet galėjo juk priversti! Iš tiesų norėčiau gyventi tik Lietuvoje. Ji man pati mieliausia, neplanuoju kada nors jos palikti. Jaučiu tėvų paveldą. Mano mama – nacionalistė, aš taip pat. Niekur kitur neįsivaizduoju savęs. Užsienyje gyvenau pusmetį – man tai buvo tikra kančia. Negaliu be savo šalies. Tik būdama čia jaučiuosi sava, tinkama, gera. Užsienyje noriu būti tiktai svečias.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!