Karantinas nesustabdė
„Pirmąjį balandžio savaitgalį, kai jau buvo paskelbtas karantinas, Kauno klinikose per pusantros paros buvo persodinti šeši inkstai ir vienos kepenys“, - pasakoja LSMU ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriaus bei Organų donorų programos vadovas, gydytojas anesteziologas reanimatologas dr. Tomas Tamošuitis.
Kai tik pandemijos metu atsirado pirmieji donorai, pasak T.Tamošuičio, tiek donorams, tiek recipientams buvo atlikti visi tyrimai, įskaitant ir dėl COVID-19. Tik tuomet, kai gauti neigiami rezultatai, pradėta ruoštis šioms sudėtingoms operacijoms. Kaip gydytojas pabrėžia, kiekvienas atvejis buvo nagrinėjamas atskirai, subūrus specialią medikų grupę.
 
„Kai tik buvo paskelbtas karantinas ir identifikuoti pirmieji potencialūs donorai, mūsų suburtoje medikų grupėje kilo didžiulė diskusija. Atsimenu, vieną vakarą net vienuoliktą valandą nakties vis dar aiškinomės, ar saugu persodinti organus karantino metu, kaip užtikrinsime recipientų, kuriems bus persodinti organai, saugumą, įvertinome, ar mums pakanka personalo, intensyviosios terapijos lovų, ar turime pakankamai galimybių izoliuoti tuos pacientus bei juos apsaugoti nuo virusų. Tad apsvarstę visas galimybes kiekvieną kartą, kai atsiranda potencialus donoras, vėl jungiamės į medikų grupę ir atsakingai aptariame visus pliusus ir minusus, tokiu būdu apsaugodami recipientą priimame sprendimus individualiai“, - apie darbą karantino sąlygomis pasakojo T.Tamošuitis. 
Medikas džiaugiasi, kad LSMU Kauno klinikose per ne pilną mėnesį atlikta jau dešimt inkstų transplantacijų - tai išties didelis skaičius net ir ne karantino metu. „Fenomenas, jog karantino metu transplantacijų atlikta netgi daugiau negu įprastai“, - sako T.Tamošuitis. Tiesa, šiuo metu dėl paskelbto karantino yra sustabdyta gyvoji donorystė ir neplakančios širdies programa – tokie sprendimai priimti dėl gerokai didesnės rizikos tiek donorams, tiek recipientams.
 

„Reikia pasidžiaugti, kad donorystės ir transplantacijos procesai vyksta sklandžiai ir karantino laikotarpiu. Tiek visuomenė, tiek medikai puikiai supranta iškylančias grėsmes transplantacijos procesams pandemijos metu ir nuolat apie tai diskutuoja pasitelkdama ir kitų Europos valstybių patirtį. Kiekvienu atveju yra vertinama rizika, žinant, kad po transplantacijos recipientų imuninė sistema yra labai jautri bet kokiai infekcijai, kas labai apsunkina gydymą ir slaugą. Tačiau reikia nepamiršti, kad organų transplantacija yra dažnai ir vienintelis gyvybę gelbstintis gydymo metodas, todėl objektyviai įvertinus visas grėsmes, donorinių organų transplantacija yra vykdoma, o visi potencialūs donorai ir recipientai testuojami dėl COVID-19 infekcijos“, - sako Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie SAM direktorius Artūras Bagotyrius.

 
Vienas recipientas išsigando
„Vienos donoro kepenys buvo tikrai idealios ir tiko tik vienam recipientui Lietuvoje. Bet jis, matyt, paveiktas pandemijos, visuomenėje įsigalėjusios socialinės ir psichologinės įtampos išsigando ir operacijos atsisakė. Tad donoro organas, kuris buvo tikrai puikios kokybės, iškeliavo recipientui į užsienį“, - pasakojo kitame transplantacijos centre – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose – dirbantis pilvo chirurgas, transplantologas doc. Vitalijus Sokolovas.
Transplantologų komandos, laboratorijų specialistai, dirbantys ypač įtemptu grafiku, donorystės ir transplantacijos procesą tęsia net ir karantino metu, nes ši sritis – išskirtinė: medikai dirba ypatingo saugumo sąlygomis.
 

„Mes, medikai, transplantacijoms esame pasiruošę maksimaliai. Klinikose netgi sukūrėme naują sistemą, kad ligoniams – recipientams, kurie atvažiuoja transplantacijos ir yra itin imlūs infekcijoms, būtų numatyta didesnė izoliacija. Taikomi aukščiausi saugumo standartai: transplantuojami ligoniai guldomi atskirose palatose, yra prižiūri skirtingo personalo, idant būtų dar labiau izoliuoti nuo išorės poveikio ir galimo užsikrėtimo infekcija net ir ligoninėje. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė per karantiną atliekant transplantacijas – stengiamasi kuo labiau apsaugoti recipientus, idant šie neužsikrėstų dar ir koronavirusu, juolab kad rizika jiems ir taip žymiai didesnė. Prieš atvažiuodami recipientai yra ištiriami dėl COVID-19“, - pasakojo pilvo chirurgas, transplantologas doc. Vitalijus Sokolovas.

 
Transplantologų komanda darbui pasiruošusi dvidešimt keturias valandas per parą, nepaisant to, ar yra savaitgalis, ar šventinės dienos. Pasak V.Sokolovo, juk nėra taip, kad donoras atsiranda tik tam tikromis valandomis. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas pranešimas apie potencialų donorą atėjo vienuoliktą valandą vakaro. Gavusi iškvietimą, transplantologų komanda susiruošti ir išvykti į klinikas turi vos per dešimt minučių.
Savo ruožtu Nacionalinis transplantacijos biuras koordinuoja visą procesą, idant transplantacijos įvyktų sėkmingai, be jokių trikdžių.
„Nacionalinio transplantacijos biuro  funkcija – koordinuoti ir organizuoti žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės bei transplantacijos procesą. Šios įstaigos vyr. specialistai (koordinatoriai) organizuoja ir koordinuoja visą procesą nuo skambučio iš donorinės ligoninės apie potencialų donorą iki organų paskirstymo. Tai ir donoro ištyrimas (išvežiojami kraujo mėginiai į laboratorijas), ir donoro-recipiento poros parinkimas, chirurgų brigadų logistika. Jei organai pasiūlomi užsienio organizacijoms – organizuojamas užsienio chirurgų komandos atvykimo į Lietuvą laikas, jei Lietuvai siūlomas donorinis organas - bendradarbiaujama su Valstybės sienos apsaugos ir Karinių oro pajėgų pilotais, kurie talkina pergabenant donorinį organą iš užsienio. Procesai turi vykti sklandžiai, dotuoju metu ir visa tai atlieka Nacionalinio transplantacijos biuro vyr. specialistas koordinatorius“, - pasakoja A.Bagotyrius.
 


Rezultatai pranoksta lūkesčius
Kaip sako Santaros klinikų pilvo chirurgas V.Sokolovas, jei pamatytumėte jų transplantacijos centro operuotus ligonius, net ir nesuprastumėte, kad jie patyrę tokias sudėtingas operacijas.
„Vienas recipientas po transplantacijos dirba taksi vairuotoju, kitas jaunas vaikinas – Anglijoje naftos platformoje ir atvažiuoja į Lietuvą tik vaistų pasiimti. Mūsų pacientai ir parasparniais skraido, ir maratonus bėga“, - pasakoja gydytojas.
Po kepenų transplantacijos, pasak V.Sokolovo, penkerių metų pacientų išgyvenamumas siekia net aštuoniasdešimt procentų ir tai - išties itin geras rezultatas. Ypač turint omenyje, kad žmonių, kurie serga kepenų ligomis, būklė yra ganėtinai sunki, o šio organo transplantacija – viena sudėtingiausių.
 
„Pavyzdžiui, viena mūsų neseniai transplantuota pacientė iki karantino paskelbimo dėl kepenų ligos gydyta slaugos ligoninėje, nes negalėjo savęs apsitarnauti. Dabar pati atvažiuoja pas mus į vizitą“, - džiaugiasi V.Sokolovas, pridurdamas, kad po transplantacijos praėjus vieneriems metams pacientai paprastai sugrįžta į visavertį gyvenimą. Kadangi transplantaciją patyrusių pacientų organizmas itin jautrus infekcijoms, medikai net ir iki pandemijos rekomendavo išvykus iš ligoninės nuo žmonių laikytis saugaus atstumo, visą laiką dėvėti kaukę, kuo mažiau eiti į lauką ir vengti žmonių susibūrimo vietų. Taip pat šiems pacientams svarbu nepasigauti peršalimo bei vengti skersvėjų. O dabar, esant koronaviruso pandemijai, visos šios rekomendacijos, be abejo, žymiai griežtesnės.
 

Pasak V.Sokolovo, kepenų transplantacijos dažniausiai prireikia, kai kepenys dėl virusinių ligų ar vėžio nebeatlieka pagrindinės funkcijos. Pagrindinė liga, kuria sergant atliekama kepenų transplantacija, – kepenų cirozė, kuriai įtakos turi tokios ligos kaip hepatitas B ir C. Donoro amžius, anot V.Sokolovo, nėra itin svarbus, pirmiausiai vertinamos donorinio organo – kepenų – funkcijos. Būna, kad jau keturiasdešimtmečio kepenys dėl netinkamo gyvenimo būdo yra blogos, o aštuoniasdešimtmečio, visą gyvenimą tvarkingai gyvenusio ir sveikai besimaitinusio, kartais daug geresnės negu trisdešimtmečio.
 
Ką patyręs Santaros klinikų transplantologas norėtų pasakyti tiems žmonėms, kurie šiandien išgirdo klausimą, ar sutiks paaukoti mirusio šeimos nario organus? „Pirmiausia atsistokite į kitą barikadų pusę. Pagalvokite, o jeigu tas organas būtų reikalingas jums patiems? Aišku, mirtis yra šeimos tragedija, žmogus užbaigia gyvenimą, gal ir netikėtai, jis gal būtų galėjęs toliau gyventi ir teikti džiaugsmą artimiesiems. Tačiau viskas baigėsi. Žmogaus nebėra. Tačiau po mirties jis gali pratęsti gyvybę kitiems. Gal tavo artimojo ir nėra, bet dalis jo gyvena kitų žmonių kūne, sieloje, jausmuose“, - sako V.Sokolovas.
 
Trečdalis vis dar atsisako

„Liūdna, nes per dvidešimt metų išlieka panašus sutikimo ir atsisakymo procentas – apie septyniasdešimt procentų sutinka su organų donoryste, apie trisdešimt - atsisako“, - statistiką pateikia LSMU Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriaus bei Organų donorų programos vadovas, gydytojas anesteziologas reanimatologas dr. Tomas Tamošuitis.

 
Nepaisant to, kad atsisakymų skaičius išlieka panašus, priežastys, dėl kurių žmonės nesutinka aukoti mirusiojo šeimos nario organų, kaip pastebi jau daug metų šioje srityje dirbantis T.Tamošuitis, šiek tiek keičiasi. Anksčiau mirusiojo artimieji labiausiai nerimaudavo dėl aplinkinių požiūrio ir to, ką pasakys giminės. Tad stengdavosi, kad niekas nesužinotų, jog buvo duotas sutikimas organų donorystei. Be to, žmonės nebūdavo tikri dėl Bažnyčios požiūrio į organų donorystę, tad labai dažnai atsisakydavo būtent dėl religinių įsitikinimų.
Anot T.Tamošuičio, pastaraisiais metais baimės dėl bendruomenės ir kitų šeimos narių pasmerkimo gerokai sumažėjo, kadangi veikia socialinės akcijos, nemažai informacijos pateikiama ir žiniasklaidoje skleidžiant kilnią organų donorystės idėją. Tokie dalykai veikia teigiamai. O ir Bažnyčia per tą laiką aiškiai pasakė, kad tvirtai palaiko organų donorystę.
 
„Visgi, išlieka gana aukštas atsisakymų procentas, kuris stipriai skiriasi nuo kitų Vakarų Europos šalių. Tarkime, Ispanijoje, kuri pirmauja organų donorystės srityje, paprastai atsisakoma iki dešimt procentų, vadinasi, daugiau nei devyniasdešimt procentų artimųjų sutinka.
Dabar, bent kiek tenka susidurti, žmonės tokiu būdu išreiškia neigiamas emocijas dėl artimojo netekties. Kol kas atjautos mūsų bendruomenėje pritrūksta, galvojama, jeigu mirė artimasis, neturime jokio noro gelbėti kitų gyvybės bei gerinti jų gyvenimo kokybės. Tai - liūdna tendencija. Tokių atsakymų esame išgirdę ne vieną ir ne du. Arba patys mirusieji jau prieš tai buvo išsakę valią, kad jie nepritaria organų donorystei, dažnai net nenurodydami aiškių priežasčių, tad artimieji tiesiog tai vykdo“, - sako T.Tamošuitis.

---

 
Svarbu
Nacionalinis transplantacijos biuras kviečia žmones pasikalbėti su artimaisiais ir  pasirašyti sutikimus organų donorystei po mirties ir taip išgelbėti kitų žmonių gyvybes.

---

Vienas prioritetų – organizuoti medikų mokymus
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM yra nurodęs ir dar vieną labai svarbią priežastį – atsisakymų skaičių lemia ir medikų, atsakingų už donorystės koordinavimo procesą, profesionalumo stoka. Kaip pabrėžia NTB direktorius A.Bagotyrius, pokalbis su artimaisiais sunkią netekties valandą reikalauja tam tikrų gydytojo asmeninių charakterio savybių, jautrumo, atjautos, gebėjimo tinkamai komunikuoti.
Kad gydytojai ne visada yra patyrę, kaip pranešti apie artimojo mirtį bei pateikti žinias apie donorystę, neišgąsdinant artimųjų, sutinka ir Kauno klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas T.Tamošuitis.
 
„Toks pokalbis niekada nėra lengvas, nes pranešama tragiška žinia, kad artimasis mirė, ir per labai trumpą laiką tenka užduoti kitą svarbų klausimą dėl organų donorystės. Be abejo, žmonės visada reaguoja jautriai, būna daug emocijų, vieni su jomis dorojasi geriau, kiti – sunkiau. Tad iš tikrųjų labai svarbu, kaip tas medikas, kuris kalbasi su artimaisiais, mokės teisingai pateikti šią žinią. Man atrodo, nuo to labai priklauso rezultatas.
Tad mūsų medikų nepasiruošimas galbūt dažnai turi įtakos atsisakymų procentui.
 
Potencialių donorų, kuriems yra diagnozuota smegenų mirtis ir su kurių artimaisiais vyksta pokalbis, būna per šimtą – šimtas dešimt, šimtas dvidešimt – per metus Lietuvoje. Kadangi yra šimtai intensyviosios terapijos gydytojų, įsivaizduokite, koks nedidelis procentas jų turi patirties pakalbėti, kad ir penkis ar dešimt kartų per metus donorystės tema su mirusiųjų artimaisiais. Vadinasi, turėtų su artimaisiais kalbėti tie medikai, kurie yra paruošti geriausiai, nors Lietuvoje tokie kursai kol kas nėra organizuojami“, - sako T.Tamošuitis, pridurdamas, kad jaunesni gydytojai ir nauja koordinatorių komanda tokios patirties sėmėsi specialiuose kursuose užsienyje.
 

Savo ruožtu NTB viena prioritetinių veiklos krypčių, pasak A.Bagotyriaus, – organizuoti medikų mokymus, panaudojant gerąją Europos valstybių, pirmaujančių organų donorystės srityje, patirtį bei metodikas.
Pasak T.Tamošuičio, visi procesai turi būti itin sklandžiai sudėlioti, kad neprarastume organų, kad sistema veiktų sklandžiai ir kad būtų užtikrinamas kuo geresnis organų panaudojimas transplantacijoje.
„Transplantacijos nevyktų, jeigu nebūtų organų donorų. Jie irgi nėra toks visiškai suprantamas ir savaime atsirandantis reiškinys, nes toli gražu ne kiekvienas miręs pacientas gali tapti organų donoru. Labai svarbu juos kuo greičiau identifikuoti ir visoje mirštančių pacientų grupėje surasti tuos, kurie galėtų jais tapti. Mūsų ligoninė, mano žiniomis, yra vienintelė Lietuvoje, turinti organų donorų koordinatorius – tai anesteziologai-reanimatologai, kurie dirba tik su organų donorais. Jie darbą pradeda nuo vadinamosios paieškos: sudaro sunkių būklių intensyvios terapijos skyriuose gulinčių pacientų sąrašus. Kaip tik nuo pernai atsiranda nauja sąvoka, kuri, tikiuosi, bus įdiegta ir Lietuvoje – ne tik potencialus, bet ir galimas donoras. Pastarasis yra tas, kuris dar nėra potencialus, jam nėra nustatyta galvos smegenų mirtis, bet jis pagal visus klinikinius parametrus yra arti to. Jei toks pacientas vis dėlto nebūna išgydomas ir diagnozuojama smegenų mirtis, galima anksčiau pradėti antrąjį etapą, į kurį, žinoma, įeina ir pokalbis su artimaisiais dėl jų sutikimo organų donorystei. Pokalbis galbūt paaiškinant, kas nutiko jų artimajam, kodėl yra svarbi donorystė. Atsakoma į visus artimųjų klausimus, kurių paprastai būna daug ir pačių netikėčiausių“, - sako T.Tamošuitis.

---

 
Nacionalinio transplantacijos biuro veiklos tikslai
įgyvendinti valstybės politiką žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos srityje bei prižiūrėti, kaip formuojama ir įgyvendinama ši politika.
formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystę,
vykdyti kompetentingos institucijos funkcijas pagalbinio apvaisinimo srityje.