- Dažniausiai atliekate operacijas laparoskopiniu būdu, ar tenka daryti atvirus pjūvius? - Tenka. Jei operuoji skubos tvarka įstrigusią išvaržą, didelę pooperacinę išvaržą, išvaržą su daugybiniais pilvo sienos defektais. Tokios operacijos gali trukti žymiai ilgiau, nei neužleistos, laiku operuojamos išvaržos. Ir į pagalbą tenka kviestis kolegas, neužtenka dviejų rankų, kartais dirbame ir trise. Operacijos laikas tęsiasi iki trijų keturių valandų. - Kokių komplikacijų tenka matyti po išvaržų operacijų? Nuo ko tai priklauso? - Operaciją stengiesi visuomet atlikti pagal planą ir maksimaliai gerai. Kartais kai kuriems pacientams įvyksta komplikacijos. Kaip mes chirurgai kalbame, tas chirurgas neturi komplikacijų, kuris neoperuoja. Operacijos rezultatą lemia ir individualios organizmo savybės, jos metu naudotos priemonės, pooperacinė slauga. Gali supūliuoti pjūvio vieta, būti pažeisti kiti organai. Po didelių išvaržų operacijų dėl didelio intraabdominalinio slėgio pacientui būna sunkiau kvėpuoti, gali sutrikti kvėpavimo funkcija, širdies veikla, padidėja tromboembolijų rizika. Komplikacijų profilaktikai tenka skirti įvairius medikamentus: antibiotikus, mažos molekulinės masės hepariną ar kitus. - Gal galėtumėte papasakoti, apie kokią nors sudėtingesnę operaciją, kuri pareikalavo didelio susitelkimo? - Yra daug operacijų, kurios pareikalauja kantrybės, išmanymo, jos trunka ne vieną, ne dvi, kartais ir ne keturias valandas. Įspūdingiausios būna ne planinės operacijos, o urgentinės – ekstrinės, kurių metu reikia greitai veikti. Pamenu, per budėjimą pirmąją Velykų dieną tik atėjau į darbą ir po kelių minučių kartu su kolega jau buvome operacinėje: kraujavo gili, lėtinė penetruojanti į kasą dvylikapirštės žarnos opa. Endoskopinės kraujavimo stabdymo galimybės buvo išnaudotos. Atliekamos eritrocitų masės transfuzijos, pacientas gydomas reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Teko skubiai transportuoti pacientą į operacinę. Operacijos metu patekę į dvylikapirštę žarną radome, vaizdžiai kalbant, kaip iš šaltinio versmės krauju besipildančią žarną... Tokioje situacijoje dirbti sudėtinga, nes nieko nematai, yra nepatogu, tačiau sustabdėme kraujavimą, pacientas buvo pagydytas ir išleistas namo. Gyvybę lėmė kelios minutės, todėl ši situacija pareikalavo greitos reakcijos, operacinės komandos bendradarbiavimo. Pacientas net nesupranta, kad buvo iškilęs pavojus jo gyvybei – pasveiksta ir kaip niekur nieko gyvena toliau. Man tokios geros išeitys yra viena priežasčių, dėl ko patiriu malonumą dirbdamas šį darbą. Tada supranti: visa tai ne veltui. - Yra tam tikrų dalykų, kurių vengiate prieš operaciją? - Prietaringas nesu. Visgi dėl praktiškų priežasčių negeriu kavos. Rytais paprastai neturiu kada pavalgyti, o dėl kavos puodelio atsiranda nedidelis tremoras. Jis nėra toks, kad trukdytų kokybiškai operuoti, tačiau tai nėra patogu. Taigi kavos galima išgerti užvalgius jau po vienos kitos operacijos. - Šviesaus atminimo chirurgas, profesorius Kęstutis Vitkus yra sakęs, kad šios profesijos žmogus turi būti agresyvus, nes neretai tenka išplėšti žmogų iš mirties nagų. Sutinkate? - Sutikčiau su šiuo apibūdinimu, bet aš pasakyčiau dar kiek kitaip. Reikia nebūti svyruojančiu. Chirurgas prie operacinio stalo neatsivers knygos, nepradės sklaidyti mokslo žurnalo. Reikia priimti tvirtą sprendimą ir greitai, taigi turi būti nedvejojantis, neabejojantis savimi, labiau įžūlus nei agresyvus, drąsus ir priimantis apgalvotus sprendimus. Chirurgija ugdo šias savybes, patyrimas, žinios ateina su praktika. Skubios pagalbos skyriuje Kauno klinikose reikėdavo dirbti ir su politrauminiais pacientais. Ta patirtis kaupiasi. Tu negali budėjimo metu pasirinkti paciento – ūminis apendicitas, ar perforuota dvylikapirštės žarnos, ar skrandžio opa. Tada tiesiog turi būti įžūlus, kad neabejodamas priimtum greitą ir reikiamą sprendimą.Chirurgas prie operacinio stalo neatsivers knygos, nepradės sklaidyti mokslo žurnalo. Reikia priimti tvirtą sprendimą ir greitai, taigi turi būti nedvejojantis, neabejojantis savimi.
Komentuoti: