Nuo pat vaikystės, kai tik Julija patekdavo į saulę, ant jos veido ir rankų atsirasdavo raudoni spuogeliai. „Tai reakcija, tiesiog nesideginkite“, – sakė gydytojai. O šeima žinojo, kad dukrą reikia slėpti nuo saulės. Laikui bėgant Julija priprato prie „alergijos saulei“, tačiau vasarinių suknelių teko atsisakyti. Be bėrimo ant rankų, merginai niekas netrukdė.
 
Liga liko pražiūrėta net tada, kai Julija pagimdė sūnų. „Hormonų antplūdis, visko būna po gimdymo“, – aiškino gydytojai. Dabar žvelgdama atgal Julija supranta, kad jai pasisekė pagimdyti iki tol, kol susikaupė ligos pasekmės. Iki 25 metų „alergija“ Juliją taip iškankino, kad ji kreipėsi į dermatologą. Iki to laiko spuogai susiliejo į didžiules raudonas opas, veidas buvo neatpažįstamai ištinęs.
 
Gydytojas buvo atsakingas, atliko kelis tyrimus, tarp kurių buvo ir vilkligės. Tačiau tyrimo rezultatas buvo neigiamas. „Tai buvo kai jie vis dar ėmė seną LE ląstelių analizę – ji dažnai klaidinga. Apskritai gydytojas pasakė: „Tau viskas gerai. Laikykis dietos, išvalyk kepenis. Ir bėk iš čia“, – prisimena Julija.
 
Kažkas negerai
Po metų Julijos rankų sąnariai ištino, kelį skaudėjo taip, kad jauna moteris negalėjo vaikščioti. Ji numetė 15 kilogramų, slinko plaukai. Be to, pakilo, kaip pašnekovė sako, bjauri 37,2 laipsnių temperatūra, kuri laikėsi savaites. „Nuolat jaučiau nuovargį. Visą laiką pašėlusiai norėjo miego. Dirbau pardavėja, tapo nepakeliama visą dieną stovėti ant kojų, judėti.“
 
Po švenčių Julija jau gulėjo su keturiasdešimtiniu karščiu. Visi sąnariai buvo patinę, spaudimas pakilęs, šeimos gydytoja telefonu įtarė esant plaučių uždegimą ir pasiūlė išrašyti receptą antibiotikams (vėliau paaiškėjo, kad paūmėjus autoimuninėms ligoms gerti antibiotikus griežtai draudžiama). Galų gale Julija nusprendė kviestis greitosios pagalbos. Kaip tik tuomet ir įvyko stebuklas: vienas iš skubios pagalbos skyriaus gydytojų sumanė pakviesti konsultacijos reumatologą. Tas, tik pažvelgęs į pacientę, tarė: „Mūsų pacientas, imam!“
 
Raudojo mėnesį
Po diagnozės Julija kone mėnesį praraudojo. „Mano galvoje buvo netvarka ir nesupratimas, kaip gyventi toliau. Prieš keletą metų tame pačiame ligoninės skyriuje nuo vilkligės mirė pažįstamų giminaitis“, – prisimena moteris.
„Mėnesį gulėjau ligoninėje, po to dviem savaitėms išleido namo, tada vėl paguldė. Ir taip – dvi savaitės ligoninėje po dviejų savaičių poilsio – tęsėsi aštuonis mėnesius. Kiekvieną mėnesį man buvo atliekama procedūra, panaši į chemoterapiją. Vaistai tie patys, tik dozės mažesnės. Be to, paaiškėjo, kad, be sąnarių, jau pažeidžiau inkstus ir plaučius. 28-erių man iškart buvo skirta antroji neįgalumo grupė“, – pasakoja Julija.
 
Pasak jos, sisteminės raudonosios vilkligės lašelinių vaistai panašūs į chemoterapiją ne tik sudėtimi, bet ir pasekmėmis. „Vienas dalykas, kai tau pranešama apie ligą, apie kurią nieko nežinai, kitas, kai kasdien šalia matai tokius kaip tu, klausai jų pasakojimų... Galų gale pripranti nepavargti, nesėdėti skersvėjyje, laiku išgerti tabletes – šiandien vieną, rytoj kitą. Tai tampa kasdienybe“, – apie galutinį diagnozės priėmimą pasakoja ji.
Julijos atrama – jos vyras, jau seniai pripratęs prie jos „tablečių, vaistų, ligoninių“ gyvenimo.
Liga paliko tik vieną rimtą pėdsaką sutuoktinių gyvenime – jie nusprendė bendro vaiko nesusilaukti.

---

 
Interviu su specialistu
Reumatologė Eglė Puncevičienė:

- Sisteminė vilkligė vadinama tūkstančio veidų liga. Ar galime visgi išskirti specifinius jos simptomus?
- Sudėtinga. Priklausomai nuo sisteminės vilkligės (SRV) eigos, gali atsirasti sąnarių skausmas, artritui būdingi simptomai, inkstų ar kitų organų sistemų pažeidimai, bendras silpnumas, nuovargis, svorio kritimas ir karščiavimas, kai nėra kitų infekcijos požymių, padidėjęs plaukų slinkimas, pirštų balimas šaltyje. Apie SRV įspėti gali ir „peteliškės“ tipo bėrimas, pasireiškiantis skruostų ir nosies nugarėlės odoje, dažnai intensyvėjantis po kontakto su saulės spinduliais. Pastebėjus šiuos simptomus reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją ir atlikti reikiamus tyrimus, leidžiančius aptikti sisteminį jungiamojo audinio susirgimą.
Neįmanoma išskirti ir vieno konkretaus SRV rizikos veiksnio, nes patologinės būklės susiformavimui įtakos gali turėti tam tikrų veiksnių derinys. Pastariesiems priskiriami genetiniai, hormoniniai veiksniai, tam tikros virusinės infekcijos, ultravioletiniai spinduliai, rūkymas, nuolatinis kontaktas su cheminėmis medžiagomis ir kt.
Moterų ir vyrų sergamumo SRV santykis vidutiniškai yra 13:1, dažnai pastebimas reprodukcinio amžiaus intervale – nuo 15 iki 44 metų, kai lytinių endokrininių liaukų veikla yra aktyviausia. Manoma, kad gerokai didesnį moterų sergamumą gali lemti lytinių hormonų – estrogenų poveikis ar su X chromosoma susiję genetiniai veiksniai.
 
- Susirgus raudonąja vilklige ir ją diagnozavus, kokios prognozės paprastai laukia ligonio?
- Priklausomai nuo ligos eigos, aktyvumo, organų ir sistemų pažeidimo laipsnio gali būti skiriamas simptominis gydymas, gliukokortikosteroidai, idroksichlorokvinas. Dažnais atvejais taikomas ir imunosupresinis gydymas metotreksatu, azatioprinu ir kitais vaistais, kartais biologinės terapijos preparatais.
Prieš pradedant SRV gydymą ir jo metu yra būtinas ištyrimas dėl infekcijos židinių ir jų gydymas, kitu atveju medikamentinio gydymo galimybių pasirinkimas gali būti ribotas, o ligos eiga blogėti. Be to, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, esant stabiliai ligos eigai sergantiesiems SRV siūloma pasiskiepyti pneumokokinės infekcijos ir sezoninio gripo vakcinomis.
Apie 30 proc. SRV atvejų yra lengvos eigos, o dėl medicinos progreso pacientų išgyvenamumo rodikliai lyginant su 5-uoju XX a. dešimtmečiu išaugo ženkliai ir šiandien viršija 90 proc. Tačiau net ir lengvos eigos kontrolei yra reikalingas nuolatinis vaistų – gliukokortikoidų ir hidrochlorokvino – vartojimas ir tik nedidelė dalis pacientų gali gyventi be medikamentų, nors anksčiau ar vėliau jiems tenka susidurti su ligos paūmėjimu.
Vėlyva ligos diagnostika ir gydymo rekomendacijų nesilaikymas yra susiję su blogesne išgyvenamumo ir ligos kontrolės prognoze, greitesniu organų sistemų pažeidimu. Dėl šios priežasties siekiant geriausių gydymo rezultatų, būtinas glaudus paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, rekomendacijų ir tinkamos stebėsenos laikymasis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!