- Daugėja įvairiais neurologiniais sutrikimais besiskundžiančių žmonių. Tai – mokestis už itin spartų gyvenimo tempą?
- Priežasčių galima rasti labai daug. Viena jų, be abejo, – perdėm intensyvus gyvenimo būdas, nuolat patiriami stresai, lydinti įtampa tiek darbe, tiek namuose, negebėjimas valdyti emocijų.
 
Žmonės savęs netausoja: prastai maitinasi, neatsisako žalingų įpročių, mažai juda, dirba prie kompiuterio visą dieną nevėdinamoje patalpoje. Be to, nekontroliuoja arterinio kraujospūdžio, kuris taip gyvenant su laiku pradeda didėti. Kraujo spaudimas gali pakilti ne tik dėl rimtų ligų, bet ir dėl neišsimiegojimo, įtampos, stiprių išgyvenimų. Tai – vėlgi šio amžiaus rykštė.
Aišku, neurologinių ligų formavimąsi stipriai nulemia ir genetika. Bet kartais liga pakerta, atrodo, ir visai sveiką žmogų...
 
- Lyg iš giedro dangaus insultas vis dažniau užklumpa ir jaunus žmones. Prieš porą metų Respublikinėje Šiaulių ligoninėje įkurtas Insultų gydymo centras padeda efektyviau kovoti su šia pavojinga liga?
- Insultų klasteris sergamumo, aišku, dar nesumažino, bet galimybės ligai ir neigiamiems jos padariniams suvaldyti – ryškiai pagerėjo. Dabar galima operatyviai suteikti daug kvalifikuotesnę pagalbą žmogui, tik svarbu jį į ligoninę pristatyti laiku. Per praėjusius metus atlikome net 52 intravenines trombolizes ir 26 mechanines trombektomijas. 
 
Kraujagysliniai susirgimai, insultai – vyraujančios neurologinės ligos. Deja, mirtingumu nuo smegenų insulto lenkiame Vakarų šalis. Kai atveža 90-ies metų senolį, patyrusį insultą, tai nieko nestebina. Tačiau dabar kokį trečdalį pacientų sudaro jaunesni ir vidutinio amžiaus žmonės. 
 
- Norėtumėte didesnių jūsų vadovaujamo Neurologijos skyriaus galimybių? 
- Šiauliečiams stengiamės sudaryti ne prastesnes nei kituose didžiuosiuose šalies miestuose gydymo sąlygas. Esame įdiegę nemažai naujovių, mūsų ligoninė aprūpinta modernia diagnostine aparatūra, naudojame pažangius gydymo metodus. Lankantis konferencijose užsienyje galima matyti, kad diagnostikos galimybėmis ir gydymu nebe tiek ir atsiliekame nuo mūsų kaimynių, kitų Vakarų Europos šalių. 
 
Džiugu, kad į Šiaulius atvyksta dirbti ir nauji specialistai. Aišku, norisi jaunų gydytojų pritraukti dar daugiau. Šiaip situacija nebloga ir norisi, kad tik kiltume į aukštumas. Turime nemažai užsibrėžtų darbų, kuriems įgyvendinti tereikia sutvarkyti organizacinius niuansus. O jei patys šiauliečiai turi kokių papildomų poreikių ar skundų, jiems patiems reikėtų tai išsakyti (šypsosi).
 
- Skyriaus vedėja tapote vos sulaukusi trisdešimties metų. Nebijojote, kad gali prislėgti labiau patyrusių kolegų autoritetas? 
- Kai iškart po mokslų grįžau dirbti į Šiaulius, maniau, kad jau viską moku ir žinau, buvau išvykusi ir į keletą stažuočių... Bet toliau klausimų tik daugėjo (šypteli). Kad ir buvau jaunesnė, kolektyvas mane priėmė draugiškai: eidavome kartu vizituoti, tardavomės. Iš kolegų nemažai mokiausi.
Aišku, pirmi penkeri metai buvo labai įtempti. Norėjau, kad skyrius veiktų sklandžiai – juk tai ne tik vizitacijos ir diagnozių nustatymas, svarbus ir viso kolektyvo darbas. Nuo pat pradžių iki šiandien akcentuoju, kad mes esame tik personalas, o svarbiausias yra pacientas. Jis turi gauti kokybišką paslaugą ir būti patenkintas.
 
Kai tik pradėjau darbuotis, atrodė, kad neurologas tik skiria kraujagysles plečiančius ar skystinančius vaistus, įvairius tyrimus... Bet atsirado kompiuterinės tomografijos tyrimas, suteikęs diagnostikai stiprų postūmį. Situacija dar labiau pasikeitė pradėjus taikyti magnetinio rezonanso ir kitus tyrimus – pavyzdžiui, imunologinius, atliekamus molekuliniu lygmeniu. Per tuos metus viskas išties labai pasistūmėjo. Matai, kad gali padėti žmonėms. Ir perspektyvos tik didėja.
 
- Daug keliaujate, esate aplankiusi nemažai šalių. Mediko duonos ragauti į svetimus kraštus netraukia?
- Ne po vieną mėnesį stažuodamasi Vokietijos, Norvegijos, Olandijos, kitų šalių ligoninėse tik įsitikinau, kad visiškai esu savo rogėse. Nors turėjau ne vieną pasiūlymą dirbti svetur, tačiau esu patriotė ir myliu gimtuosius Šiaulius. Jaučiu, kad esu čia reikalinga.
 
Dar neapsisprendusiems studentams, rezidentams, patarčiau rinktis neurologo specialybę. Neurologams Lietuvoje tikrai yra ką veikti. Ir duonai užsidirbti galima. Kam lakstyti po užsienius? Aišku, ne visų poreikiai vienodi...
O kelionės man būtinos „akumuliatorius“ įkrauti, pasisemti naujų jėgų darbams gimtinėje. Štai paskutinį kartą lankiausi dar turistų nespėtame numindyti Mianmare.
 
- Esate prisijaukinusi ir motociklo vairą. Negi gydytojo profesija per mažai ekstremali?
- Mano sesuo - šeimos gydytoja. Kartais jai juokaudama sakau, kad negalėčiau tiesiog sėdėti kabinete visą dieną ir vieną po kito priiminėti pacientus. Man reikia daugiau veiksmo. Matyt, toks yra mano charakteris (šypsosi).
Dažniausiai būnu skyriuje: tai nubėgu į reanimaciją, į operacinę, į priimamąjį. Tai – labai įdomus ir dinamiškas darbas. Važinėjantis motociklu adrenalino nestinga, bet tuomet gali kitaip pailsėti. 

---

 
Dosjė
1993 m. baigė Kauno Medicinos Akademijos Medicinos fakultetą.
1993–1994 m. baigė medicinos gydytojo rezidentūrą.
1994–1996 m. baigė vidaus ligų rezidentūrą.
1996–1998 m. baigė neurologijos rezidentūrą.
Nuo 1998 m. dirba Šiaulių Respublikinėje Ligoninėje, Neurologijos skyriuje.
Nuo 1999 m. – Neurologijos skyriaus vedėja.
Stažavosi Vokietijoje (1995, 1997, 2000, 2004), Olandijoje (2002), Norvegijoje (2008).
Lietuvos neurologų draugijos narė.
Lietuvos insulto asociacijos narė.