- Šiemet esate apdovanotas „Auksine mediko širdimi“ už novatoriškų metodų taikymą neurochirurgijos srityje. Kone daugiausiai dėmesio sulaukėte, kai pacientui nemiegant ir dargi grojant altu operavote galvos smegenų naviką... Papasakokite trumpai apie šį atvejį.
- Navikas augo toje smegenų zonoje, kurią pakenkus, žmogus nesupranta kalbos, natų, nebegali analizuoti muzikos ir gali nevaldyti dešinės rankos. Kadangi pacientas buvo profesionalus violončelininkas, pagrindinis jo pageidavimas – ir po operacijos galėti groti. O violončelė – didelis instrumentas, skirtas groti sėdint. Pacientas gi operacinėje turi gulėti, vietos po apklotais mažoka, kur dar visa aparatūra ir įrenginiai… Pacientas tam tikslui ryžosi išmokti groti altu, kuris panašus į violončelę. Taigi per mėnesį pramoko šiuo instrumentu atlikti kelis kūrinius.
 
- Esate minėjęs, kad kartais operuoti nemiegantį pacientą net paprasčiau nei miegantį?
- Nemiegančiam, tai yra bendraujančiam pacientui atlikti operaciją yra labiau komplikuota, nes reikia daugiau pasiruošimo, daugiau personalo, kuriam reikia turėti tam tikrų papildomų žinių ir įgūdžių, taip pat anesteziologo, elektrofiziologo, operacinėje registruojančios smegenų atsakus ir biopotencialus, pagalbos. Ir prieš operaciją, ir operacinėje reikia psichologo, kuris kontaktuoja su pacientu. Tačiau jei viskas vyksta sklandžiai, papildomai gaunama daug svarbios informacijos, kur tiksliai išsidėstę būtent to paciento išsidėstę elokventiniai smegenų centrai, nes jie turi tam tikras variacijas, ypač naviką smegenyse turinčio paciento. Kuo daugiau informacijos, tuo lengviau parinkti taktiką. Taigi, nemiegantį pacientą operuoti pliusų yra.
 
- Jūsų profesijos atstovams papildomą įtampą darbe, ko gero, kuria ir tai, kad vienas neatsargus judesys – ir pacientas gali netekti regėjimo, klausos, prarasti muzikinius sugebėjimus...
- Taip, mes prieš bet kokią operaciją turime būti ypač susikaupę. Neurochirurgijoje komplikacijos ypač grėsmingos ir invalidizuojančios. Už tai mūsų interviu pokalbį ir nukėlėme kitai dienai, nes atsirado neplanuota didelė ir sunki operacija, trukusi dešimt valandų...
 
- Kas, jei ryte laukia operacija, o jūsų rankos iš nuovargio dreba? Medikai irgi žmonės – jums taip pat pasitaiko sunkių nemiegotų naktų. 
- Jei jautiesi pavargęs ar nestabilus, geriau didelės apimties planinės operacijos nedaryti ir ją atidėti – taip kartais vyksta. Neurochirurgai pasaulyje priskiriami prie tų specialybių, kurių mokymas trunka ilgiausiai, ne visi sugeba jį įveikti. Specialybė bene sudėtingiausia ir reikalaujanti ilgo ir atsidavusio savęs plakimo – kitaip nieko gero nebus. Lietuvoje šiuo metu pacientai kelia didelius reikalavimus gydytojams, spauda dažnai smulkiai analizuoja gydytojų klaidas, neretai interpretuodami įvykius savaip ir todėl sukeldami nemažai sumaišties bei neigiamų emocijų. Dėl netobulos teisinės sistemos dabar tampa nesaugu gydytojams atlikti ypač sudėtingas operacijas, procedūras, intervencijas. Todėl įžiūriu tendenciją, kad vis mažiau gydytojų nori rinktis sudėtingas specialybes, vis mažiau personalo nori dirbti šiose srityse. Juolab kad atlyginimai šiuo metu neretai yra didesni ten, kur atliekamos mažos ir nesudėtingos intervencijos ar operacijos.
 
- Dėstote neurochirurgiją Vilniaus universitete. Neabejoju, su studentais pasikalbate ir apie specialybės perspektyvą. Jei klausia jūsų nuomonės, ar verta rinktis neurochirurgiją, ką patariate? Tai konkurencinga specialybė?
- Neretai sulaukiu tokių klausimų. Pirma, ką jiems sakau, – tai tikrai nelengvas, bet žiauriai įdomus kelias, kurį pasirinkus reikia jį mylėti. Jis turi tapti gyvenimo keliu ir gyvenimo būdu, atsisakant daug kitų malonumų. Reikės nuolatos save plakti, nes mokymosi procesas trunka beveik visą gyvenimą: neurochirurgijoje mokslas ir technologijos nuolat daro didelę pažangą, įgijus žinių ir įgūdžių dabar, jau po penkerių metų daug kas būna pasikeitę ir patobulėję. Šiuo metu Vilniuje turime ypač stiprų ir darbštų rezidentų kolektyvą, įdomu tai, kad neurochirurgiją vis dažniau renkasi moterys, kas Lietuvoje dar neseniai atrodė tiesiog neįmanoma.

---

 
Dosjė
1982-1988 m. – Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, medicinos specialybė.
1988-1990 m. – Kauno medicinos universitetas, klinikinės ordinatūros kursas Nervų, psichiatrijos ir neurochirurgijos katedroje, neurochirurgijos specialybė.
2003 m. – Vilniaus universitetas, apginta mokslų daktaro disertacija
„Hidrocefalijos diagnostika trans-intrakranijinės ultrasonografijos metodu“.
Nuo 2004 m. iki dabar VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Neurologijos klinika, gydytojas neurochirurgas.
Nuo 1998 m. iki dabar VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, gydytojas neurochirurgas.
1999-2002 m. VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė vaikų ligoninė, gydytojas neurochirurgas.
1990-1999 m. VšĮ Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė, gydytojas neurochirurgas.
1994-1996 m. Vilniaus universitetinė Žalgirio ligoninė, gydytojas neurochirurgas.
Profesinės stažuotės JAV , Vokietijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje ir kt.
2007 m. neurochirurgija – „Vaikų neuroonkologijos problemos“, Vilniaus universitetas.
2008 m. – neurochirurgija-neurotraumatologija, Vilniaus universitetas.
Nuo 2001 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, gydytojų tobulinimosi ciklų paskaitų dėstytojas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!