Norėjo sprukti iš ligoninės
Pirmagimis Dianos šeimoje buvo lauktas ir išsvajotas. Sėkminga karjera, puikūs vedybiniai santykiai, o ir finansinė padėtis stabili. Kaip pati sako, prie gyvenimo idilės trūko tik vaikelio. Kol šis negimė...
„Antrą parą po gimdymo pabudau naktį pajutusi didžiulį nerimą. Apsidairiau stengdamasi suprasti, kur aš. Suvokus, kad esu ligoninėje, o šalia manęs mažylis, jaučiau sunkiai paaiškinamą jausmą - mane tai slėgė, dusino. Norėjau iš ligoninės tiesiog pabėgti ir kad gyvenimas taptų toks, koks buvo iki vaikui gimstant“, - Diana prisimena, kaip prieš keturiolika metų užklupo pogimdyminė depresija.
Kadangi viešojoje erdvėje buvo deklaruojamas tik pozityvus motinystės paveikslas, apie psichologinius sunkumus po gimdymo dėl staigių hormonų pokyčių ji nebuvo girdėjusi, o ir pasikalbėti, kaip jaučiasi, nebuvo su kuo. Diana sako bijojo būti palaikyta tiesiog išpaikinta mamyte.
 
Informacijos nebuvo 
Ašaros, tuštuma galvoje, visiška apatija – taip pirmosiomis savaitėmis atrodė kankinama moters kasdienybė. „Nebejaučiau nei skonio, nei kvapų. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Dėl nuolatinio nuovargio kasdien vis giliau grimzdau į psichologinę duobę. Vėliau užklupo dar ir kaltės jausmas“, - pasakoja moteris.
Laimei, Dianos vyras medikas - jis pirmasis suprato, kas nutiko žmonai. Kartu jie ėmė ieškoti informacijos, kaip su depresija susidoroti, kreipėsi į psichologus. Kadangi specialistas pasiūlė gerti vaistus, dėl kurių būtų tekę nutraukti žindymą, Diana ėmėsi alternatyvių pagalbos būdų.
„Su emocijomis susitvarkyti padėjo biorezonanso terapija, kvėpavimo pratimai. Ieškojau informacijos užsienio literatūroje, kadangi lietuviškuose kanaluose apie tai menkai ką buvo galima rasti“, - teigė ji.
 
Išpaikintos moters paveikslas
„Apie pogimdyminę depresiją niekas tada nekalbėjo. Dar dabar ligoninėje iš medikų tenka pajausti atsainų požiūrį - mamytės neva nežinia ko varo Dievą į medį. Vaikelis gimė sveikas, šeima lanko... Norėčiau, kad imtume pagaliau pogimdyminę depresiją vertinti rimtai. Jau gimdymo namuose moterims turėtų būti suteikta aiški informacija, kur jos gali kreiptis prislėgus blogoms emocijoms. Vakarų šalyse antrą parą po gimdymo kiekvieną moterį aplanko psichologas patikrinti, kaip ji jaučiasi“, - pasakoja pašnekovė.
Moteris sako pastebinti, kad visuomenėje tebėra nusistovėjusi nuostata, jei vaikelis planuotas, šeima stabili – jo gimimas atneš tik laimę.
 
„Kai tokie jausmai užklumpa kaip iš giedro dangaus, moteris ima manyti, kad yra nenormali. Juk visi aplink džiaugiasi kūdikėliu, o ji vienintelė ne. Viskas, ko ji trokšta, - atsukti laiką atgal. Moteris tiesiog nesupranta, kas su ja vyksta, ji palikta viena su savo jausmais“, - sako Diana.
Su pogimdymine depresija susidoroti Dianai truko aštuonis mėnesius. Kadangi apatijos priežastis buvo užčiuopta iškart, problema neįsisenėjo. Diana tegali spėlioti, kaip istorija būtų užsitęsusi ir kiek žalos atnešusi, jei ne kompetentingos vyro mediko žinios ir pačios noras atsakyti į klausimą, kas vyksta.
„Visada moterims sakau: geriau manykite, kad jums taip gali būti, nei tikėkite saldžiais filmais ar žurnalų viršeliais esą vaikelio gimimas sukels euforiją“, - pataria pašnekovė.

---

 
Interviu su specialistu
Krizinio nėštumo centro konsultantė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros docentė Giedrė Širvinskienė:

- Galima įžvelgti gresiančios pogimdyminės depresijos ženklus dar nėštumo metu? 
- Depresija nėštumo metu ir pogimdyminė susijusios, tai vadinama perinataline depresija. Jei simptomai pasireiškė jau nėštumo metu, didelė tikimybė, kad pasireikš ir po gimdymo. Tiesa, didžioji dalis moterų po gimdymo susiduria su pogimdymine melancholija, dar vadinama motinytės liūdesiu, kuris po kelių savaičių praeina.
O depresijos simptomai: užsitęsusi prislėgta nuotaika, energijos stoka, sumažėjęs dėmesys aplinkai, kaltės jausmas, beviltiškumas, verksmingumas, jau pagimdžius jaučiama baimė pakenkti vaikui ar jį sužeisti. Ji gali pasireikšti tiek antrą parą po gimdymo, tiek per pirmuosius kūdikio metus.
 
- Kokios moterys linkusios į pogimdyminę depresiją? 
- Yra išskiriami keli rizikos veiksniai: psichosocialiniai, socialiniai, biologiniai, taip pat ekonominis statusas. Didesnėje rizikoje atsiduria bedarbės, neturinčios pragyvenimui pakankamų pajamų, taip pat negaunančios psichologinės paramos iš aplinkos, neturi draugiškų santykių su partneriu, ypač jei po gimdymo lieka vienos. Depresiją sukelti gali ir vaiko sveikatos problemos, moters psichikos sveikata iki pastojimo taip pat, jei nėštumas buvo neplanuotas.
 
- Visuomenėje motinystė vaizduojama tik rožinėmis spalvomis.
- Mitas, kad motinystė yra tik šviesi ir palaiminga, prisideda prie depresijos. Mamos dažnai prisipažįsta jau pastojusios manė, kad skrajos padebesiais, bet aplanko įvairūs jausmai. Kad jaučia liūdesį, save ima kaltinti. Motinystė turi ypač daug spalvų. Po gimdymo vyksta dideli vidiniai pokyčiai, todėl natūralu, kad susiduriama su psichologiniais sunkumais.
 
- Žiniasklaidoje tenka skaityti skaudžias istorijas, pavyzdžiui, kaip mama naujagimį tualete paskandino. Gal tai ir yra laiku nepastebėtos, negydomos depresijos pasekmė?
- Nesprendžiamos problemos kaupiasi ir komplikuojasi. Tokie sukrečiantys atvejai gali rodyti, kad pavėluota suteikti pagalbą jau keliomis kartomis. Svarbu, kad visuomenė žinotų, jog moteris pasidalinusi aštriomis neigiamomis emocijomis gali turėti sunkių psichologinių nuopuolių ir nukreipti ją pas šeimos gydytoją.
 
-Ar Lietuvoje pakankamai skiriama dėmesio pogimdyminės depresijos prevencijai?
- Informacijos apie tai trūksta ne tik visuomenei, bet ir gimdyvėms. Temos apie moters psichologinę būklę nėštumo metu, prenatalines netektis, nėštumo nutraukimus, negyvagimius yra dar nepripažintos net ir tarp specialistų. Patyrusios persileidimą dažnai mini, kad jas iš ligoninės tiesiog taip ir paleido be jokios psichologinės pagalbos. Gydymo įstaigoje galėtų bent suteikti informacijos, kur jai pagalbos kreiptis toliau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!