- Mokslus baigėte Kaune, kur ir gyvenate su šeima. Visgi, nepabūgęs sukarti šimtą kilometrų į vieną ir į kitą pusę, darbui pasirinkote Respublikinę Panevėžio ligoninę. Kuo ši gydymo įstaiga jums, jaunam specialistui, pasirodė patraukli?
- Kadangi buvau kilęs iš Panevėžio, Kaune baigiant rezidentūrą, atėjo laikas pasirinkti kurią nors gydymo įstaigą, tad sugrįžau į gimtąjį miestą. Iš tikrųjų daugelis procedūrų, susijusių su neurologijos specialybe, Panevėžio ligoninėje atliekamos panašiai kaip ir didesnėse ligoninėse, Santaros ar Kauno klinikose. Aišku, pačių mandriausių Panevėžyje neatliekame, bet ligoninės lygis išties aukštas.
Didžiąją mano darbo dalį sudaro kraujotakos sutrikimai, insultai. Džiugu, kad Panevėžio ligoninėje išeminiam insultui gydyti taikomi visi pasauliniai gydymo metodai, ar tai būtų intraveninė trombolizė, ar trombektomija. Jeigu panevėžietis suserga insultu, galima sakyti, kad jo gydymas Panevėžio ligoninėje nesiskirs nuo tokio, kokį galėtų gauti kitose pasaulinio lygio klinikose.
 
- Ar gyventojai jau išmoko atpažinti pirmuosius insulto požymius?
- Paskutiniaisiais metais situacija tikrai pagerėjusi. Pacientai gauna informacijos apie insulto simptomus ir žino, kad šiems pasireiškus reikia skubiai kviesti greitąją pagalbą. Kartą man yra tekę matyti pacientą, kuriam patyrus insultą atsirado ryškaus laipsnio paralyžius. Nors žmogus atpažino simptomus, nusprendęs, kad jau niekas nebegali padėti, į gydymo įstaigą nesikreipė. Į Priėmimo–skubiosios pagalbos skyrių jis atvyko tik praėjus pusei metų nuo simptomų pradžios ir visiškai dėl kitos sveikatos problemos. Nors pagalbos efektyvumas, kaip žinia, priklauso būtent nuo to, kiek praėjo laiko nuo simptomų pradžios. Iš esmės kalbame apie valandas, per kurias reikia itin greitai kreiptis į ligoninę. Šiuo atveju pacientas tiesiog nusprendė nesikreipti.
Noriu priminti, kad atpažįstant insulto požymius akcentuojami trys pagrindiniai simptomai. Tiesa, jų gali būti ir daugiau.
Taigi, atsiranda veido asimetrija, kaip sako pacientai, veidas tampa perkreiptas. Kitas simptomas, kurį dažniausiai matome, – paralyžius, dažniausiai nusilpsta vienos pusės galūnės. Ir trečias komponentas – kalbos sutrikimas. Jeigu bent vienas iš šių simptomų pasireiškia, reikia kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą.
Deja, pasitaiko vis daugiau jaunesnio amžiaus pacientų, kuriuos ištinka insultas. Matyt, dalies žmonių vis dar nepasiekia medikų siunčiamos žinutės apie sveiką gyvenimo būdą. Dauguma dirba sėdimą darbą, mažai juda, jų mityba toli gražu ne visą laiką ideali. Man atrodo, tai ir sąlygoja, kad insultas ištinka vis jaunesniame amžiuje.
 
- Turbūt jums tenka dirbti ir kovidiniame skyriuje?
- Skyriuje, kuriame yra gydomi pacientai su COVID-19 infekcija, dirbti neteko. Tačiau kiekvienas į Priėmimo -skubiosios pagalbos skyrių atvykęs pacientas, ypač jeigu karščiuoja, galima sakyti, traktuojamas kaip jau turintis šią infekciją.
Taip pat yra tekę konsultuoti skyriuje, kuriame pacientai karantinuojami prieš guldant į ligoninę – tiesiog laukiama atsakymo dėl viruso. Suprantama, atliekant tokias konsultacijas, taikomi jau aukštesni apsaugos standartai.
Iš pradžių būdavo baisiau. Atrodė, kad kiekvienas pacientas potencialiai gali būti užsikrėtęs šia infekcija. Tačiau laikui bėgant, ypač kai atvejų pradėjo mažėti (Panevėžyje jų tikrai nebuvo iškirtinai daug), atsirado daugiau drąsos.
 
- Jūsų ligoninėje duris atvėrė išsėtinės sklerozės kabinetas. Kadangi jūsų dosjė įrašyta, jog aktyviai dalyvaujate respublikos ir Europos neurologų konferencijose, sakykite, kas naujo yra pritaikoma gydant šią ligą?
- Šiame kabinete dirbame dviese. Gydant išsėtinę sklerozę padaryta tikrai didelė pažanga: atsiranda vis naujesnių vaistų, atliekama klinikinių tyrimų. Tikrai galima pasidžiaugti, jog kuo toliau, tuo galimybių padėti pacientams, sergantiems išsėtine skleroze, yra vis daugiau.
 
- Mokslininkai jau praskleidė šydą bandydami išsiaiškinti, dėl ko šia liga susergama?
- Ne, vieno ir kelių veiksnių negalima išskirti. Tad šios ligos priežastis, galima sakyti, išlieka nežinoma. Tik po truputį identifikuojama vis daugiau ir daugiau rizikos veiksnių. Anksčiau buvo žinoma, kad tose klimato juostose, kur mažiau saulės, pavyzdžiui, Šiaurinėje Europos dalyje, yra didesnė rizika susirgti išsėtine skleroze. Dabar atsiranda vis daugiau duomenų, kad įtakos gali turėti vieni ar kiti genai. Bet jei pacientui, nesergančiam išsėtine skleroze, nustatytume tokį geną, jis nebūtinai susirgs. Lygiai taip pat, jeigu pacientas gyvena Šiaurinėje Europos dalyje, jokiu būdu nereiškia, kad jam tikrai pasireikš ši liga. Pastaroji yra sukelta daugelio veiksnių sąveikos ir laikui bėgant vis daugiau jų identifikuojama.

- Liga paveldima: turite atvejų, kad ja serga tėvai, o vėliau suserga ir vaikai?
- Kelis tokius atvejus žinau. Bet liga įvardijama kaip nepaveldima. Jei mama ar tėtis serga išsėtine skleroze, rizika susirgti šia liga šiek tiek didėja, bet tikrai ne šimtu procentų.
Šia liga dažniausiai serga jauno amžiaus žmonės, nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų. Rečiau gali susirgti ir vaikai ar vyresnio amžiaus žmonės, net ir septyniasdešimtmečiai.
 
- Kiek toks pacientas inovatyvių vaistų pagalba gali išlaikyti savarankišką gyvenimą?
- Kiekvienas atvejis individualus. Būna ir tokių, kai pacientai visiškai nesigydydami nugyvena visą gyvenimą ir negalia būna lengvo laipsnio. Kitais atvejais liga gali greitai progresuoti. Nurodyti, kiek laiko žmogus galės laisvai vaikščioti ir išlikti savarankiškas, neįmanoma.
Bet tikrai daug vilčių teikia išsėtinės sklerozės gydymo pažanga. Prieš penkiolika metų šia liga susirgusio paciento gydymo galimybės buvo nepalyginamai prastesnės negu susirgusiojo šiais metais. Aišku, ateityje irgi tikimės, kad vaistų arsenalas tik plėsis, jie bus efektyvesni, turintys mažiau šalutinių poveikių, tad turėsime dar daugiau galimybių padėti.
Būna labai gaila, kai ateina ypač jauno amžiaus pacientai ir jų negalia yra progresuojanti: jie negali vaikščioti. Peržiūrėjus gydymą, matyti, kad jeigu ta liga pacientui būtų pasireiškusi dešimt metų vėliau, kai mes jau turėtume naujesnius vaistus, galbūt būtume galėję išvengti tokio negalios progresavimo ir pacientas ilgesnį laiką būtų galėjęs vaikščioti.
Be abejo, ši liga nėra mirties nuosprendis. Būna, kad pacientai ir šeimas sukuria, ir vaikų susilaukia.
 
- Kokie atvejai neurologo darbe jums yra sunkiausi?
- Neurologijoje kiekvieną dieną susiduri su tokiais atvejais, kai nelabai aišku, kokia čia liga. Tiesiog reikia galvoti, kokius tyrimus atlikti. Šiuos atlikus atsiranda daugiau aiškumo ir galų gale nustatoma diagnozė. Sudėtingiausi atvejai, bent jau man, yra tie, kai sunkesnėmis neurologinėmis ligomis suserga jauni žmonės. Jau kiekvienas toks atvejis nepaprastai sudėtingas. Nors medicinoje yra pasiekta didžiulė pažanga, ne visada galima efektyvi pagalba.

---

 
Dosjė
2005 m. įstojau į tuometinį Kauno medicinos universitetą, jį pabaigiau 2011 metais. Tais pačiais metais įstojau į neurologijos rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Rezidentūrą pabaigiau 2015 metais.
Tais pačiais metais pradėjau dirbti Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kurioje dirbau iki šiol.
„Metų vadovo“ apdovanojimuose kaip jaunas ir perspektyvus specialistas buvo pateiktas nominacijos „Kylanti žvaigždė 2019“ pretendentų sąraše.