Tiesiog pasidarė sunku
„Tiesiog pasidarė sunku vaikščioti, – prisimena Milda. – Buvo tikrai labai sunku! Grįžti po darbo namo, tiesiog atsisėdi ir nebenori atsikelti, nes jauti, kad nebepaeisi. Ir dienos bėgyje tos kojos būdavo kaip medinės. Pradžioje po pietų, po to tas laikas vis ankstėjo...“
 
Nors per tą laiką Milda lankėsi ne pas vieną neurologą, jie vis ieškojo kitų ligų ar būklių – kaip vėliau suprato moteris, dėl jos jauno amžiaus Parkinsono ligos niekas neįtarė. Diagnozę Milda išgirdo kur kas vėliau – po kelerių metų.
 
Gyvenimas aukštyn kojomis neapsivertė
Kai pagaliau liga buvo diagnozuota, paskirti tinkami medikamentai, tiesiogine to žodžio prasme, Milda grįžo į gyvenimą: „Vaistai ženkliai sumažino mano simptomus ir gyvenimas vėl tapo beveik įprastas. Galėjau dirbti, bet ilgainiui darbdaviui nepatiko mano nedarbingumai: tuo metu dirbančiam Parkinsono ligoniui kartą per metus galėjo būti skiriama medicininė reabilitacija, kuri iš tiesų be galo reikalinga. Dar pasitaikydavo sunkesnių ligos periodų, ypač rudenį, žiemą. Tad, kad ir kaip būtų liūdna, su darbu teko išsiskirti.“
 
Kito darbo Mildai rasti, deja, nebepavyko.
Iki tam tikros Parkinsono ligos stadijos, pašnekovės nuomone, gaudamas tinkamą medikamentinę terapiją, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Deja, Vėliau nei ligoniai, nei juos slaugantys artimieji tokio gyvenimo nebeturi. „Čia yra tikrai daug skausmingų istorijų“, – atsidūsta moteris.


 
Medikamentai – dar ne viskas
Profesorius Kęstutis Petrikonis, gydantis Mildą, leidžia pacientei pačiai, geriau jaučiančiai savo būklę, nei bet kuris kitas žmogus, kontroliuoti medikamentų vartojimo laiką. „Vadovaujuosi tuo, kaip jaučiuosi, – pasakoja ji. – Gal ryte reikalinga didesnė, o vakare mažesnė dozė. Liūdna tiesa yra ta, kad vaistai taip pat sukelia šalutinius reiškinius, kurių kontrolei pradžioje gali būti skiriami kiti vaistai, o vėliau tenka susigyventi su naujais motoriniais simptomais. Kalbu apie diskineziją, kai kūnas ar kūno dalys sergančiam dreba visai ne dėl parkinsoninio tremoro, o nuo vaistų poveikio. Sergantys stengiasi atitolinti tą būklę. Ir norisi, kad gydytojas palaikytų paciento norą.“
 
Milda labai įvertino tai, kad diagnozavęs jai ligą gydytojas neskubėjo didinti vaistų dozių: pasiūlydavo jai pabandyti tuos pačius vaistus vartoti kitaip, kitu laiku, dar pačioje gydymo pradžioje pasiūlė pasidomėti alternatyviu gydymu, patarė, kuriuos papildus vartoti. „Nemažai Parkinsono ligonių to iš savo gydytojų neišgirsta“, – sako pacientė.
 
Poilsis ir judėjimas
Iš nemedikamentinių priemonių Mildai tiko akupunktūra – ji pagerina miego kokybę, sumažina skausmus, palengvina judesius. „O miegas, sergant Parkinsono liga, yra svarbus, – pabrėžia ji. – Kartais miegas mane užklumpa vidury dienos, net ne vieną kartą per dieną. Tuomet tiesiog einu pamiegoti, vis tiek nieko daryti nebegaliu. Miegas trunka įvairiai, ir dešimt minučių, ir valandą. Pailsėjus ir būklė geresnė.“
 
Sergantiems Parkinsono liga būtina mankšta, judėjimas, ergoterapija, masažai. „Daug pacientų (nors tai daryti turėtų visi) mankštinasi, sportuoja, atlieka mankštas rankoms, – pasakoja Milda, – aš ir pati turėčiau daugiau sportuoti, bet dažniausiai tik pasimankštinu. Sergantiems sudėtinga gauti medicininę reabilitaciją. O ir vieną kartą per metus jos nepakanka. Sumokėti už papildomas paslaugas, užsiėmimus retas kuris gali.“

---

 
Interviu su specialistu
LSMU ligoninės Kauno klinikų Neurologijos klinikos gydytojas neurologas prof. Kęstutis Petrikonis:
 
‑ Ar pastebite tendenciją, kad daugėja Parkinsono ligos at vejų tarp jaunesnių žmonių?
‑ Negaliu pasakyti, kad jų daugėja, jų visą laiką būdavo. Remiantis skirtingomis klasifikacijomis, Parkinsono ligos aspektu jaunas žmogaus amžius – mažiau kaip 50‑60 metų. O suserga ir trisdešimties, ir keturiasdešimties. Ir parodo save ši liga jaunesniame amžiuje ne visada standartiniais simptomais.
 
‑ Kokie gi yra standartiniai simptomai, ir kokie ‑ ne?
‑ Drebėjimas, sukaustymas, judesių sulėtėjimas, pusiausvyros nestabilumas – tai standartiniai, vadinamieji motoriniais, simptomai. Jaunesniems žmonėms gali pasireikšti kitoks derinys, ir ne tik motoriniai, bet ir nemotoriniai simptomai. Tarkim, miego sutrikimai, vidurių užkietėjimas, nuotaikų kaita ir kiti... Jaunesniems dar neretai atsiranda sąnarių ar kitų vietų skausmas.
 
‑ Ar jaunesnių Parkinsono liga sergančių pacientų gydymas skiriasi?
‑ Nėra mokslinių įrodymų, kad Parkinsono ligą galima pristabdyti įprastai skiriamais vaistais. Standartinis medikamentinis gydymas tik koreguoja simptomus, o ligos eigai, deja, įtakos neturi. Tačiau yra naujesni tyrimai, kurie rodo, kad didesnis fizinis aktyvumas ir aerobiniai pratimai pagerina fizinę būklę be specifinių medikamentų poreikio, galimai sulėtina ligos spartėjimą bei atitolina specifinių vaistų, veikiančių dopamino mechanizmus, vartojimą.
Turiu pacientų, kurie vartoja nedaug medikamentų arba imasi nemedikamentinių gydymo priemonių, jos jiems padeda jaustis geriau fiziškai ar emociškai. Jiems pakanka menkų vaistų dozių, jie dar kovoja, sako – aš tų vaistų dar nepradėsiu. Tokių pacientų yra, bet jų tikriausiai turi kiekvienas gydytojas. Yra padaryta tyrimų, lyginančių gydymo rezultatus Italijoje ir Afrikoje – tai Afrikoje dėl sveikatos apsaugos sistemos ypatumų Parkinsono ligoniai pradeda įprastą medikamentinį gydymą žymiai vėliau. Pastebėta, kad Afrikoje gyvenančių Parkinsono pacientų ligos eiga, atsirandančios motorinės fliuktuacijos, nevalingi judesiai ir vaistų mažesnis efektyvumas, skaičiuojant nuo akivaizdžių motorinių simptomų pradžios,  atsiranda panašiai tokiu pat metu kaip ir Europoje gyvenantiems pacientams. Tuo ir kitais stebėjimais šiuo metu remiamasi teigiant, kad atitolinti specifinių vaistų – „L-Dopa“ preparatų ‑ skyrimą, jei pacientui yra funkcijų sutrikimas, nėra tikslinga. Tačiau svarbu neskubėti skirti didesnę šių preparatų dozę. Dėl to dabar siūloma anksti pradėti gydymą medikamentais tais atvejais, kai yra koks nors funkcijų apribojimas – kai pacientas negali judėti ar dirbti, apsitarnauti. Aš dabar paprastai klausių savo pacientų, ar namiškiai arba bendradarbiai pastebi atsirandančius nesklandumus. Jei nepastebi, vadinasi, dar galima būti be vaistų, arba su minimaliomis dozėmis.
 
‑ O kokios gi tos nemedikamentinės priemonės?
‑ Ir dietos, ir meditacijos… Yra Viduržemio jūros dietos šalininkų, tik klausimas tada, kurios šalies virtuvę imti – ar Graikijos, ar Italijos, ar Turkijos? Yra bėgančių didelius atstumus, sportuojančių, dalyvaujančių įvairioje saviveikloje.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!