Priprato ir primiršo
Marijos šeimoje daug širdies ir kraujagyslių ligų: jos senelis mirė dėl širdies problemų, močiutė – dėl širdies nepakankamumo operacijos metu, o tėvas – dėl koronarinės širdies ligos. Taigi, kai ją ištiko pirmasis panikos priepuolis, praėjus porai mėnesių po tėvo mirties, ji taip pat pamanė mirsianti sustojus širdžiai. Tačiau gydytojai atlikę kardiogramą patikino, kad su širdimi viskas gerai.
 
„Išmokau pati valdyti panikos priepuolius, – pasakoja Marija. – Vartojau magnį, valerijoną, korvalolį, kasdien apsikraudavau įvairia veikla: lankiau mokyklą, dirbau, mokiausi korėjiečių kalbos, grojau. Maniau, kad jei visą laiką ką nors darysiu ir judėsiu, tiesiog neturėsiu jėgų atakoms. Pagalbos į specialistą nesikreipiau, nes maniau, kad negebėsiu apmokėti.“
 
Po šitokios saviterapijos sunkūs priepuoliai iš tiesų liovėsi. Jų intensyvumas susilpnėjo, beveik penkerius metus priepuoliai ištikdavo vos kartą ar du per metus, dėl to Marija problemą primiršo. O tada prasidėjo pandemija...
 
Koronavirusas ir izoliacija
Dėl koronaviruso Marija vėl patyrė nuolatinį nerimą. „Priepuoliai grįžo su nauja jėga, – nuleidžia akis ji. – Priepuolį sukeldavo koks nors išorinis trigeris, nerimą kelianti naujiena. Iki pandemijos niekada nepatirdavau kelių priepuolių tą pačią dieną. Dabar gi jie kartodavosi kelis kartus per dieną ir trukdavo iki trijų valandų.“
 
Po tokių panikos priepuolių Marija nebegalėjo susikaupti mokslams, negalėjo miegoti: „Įsivaizduokite, jei gatvėje prie jūsų prieitų ginkluotas plėšikas ir įremtų ginklą jums į kaktą. Jūs atiduodate jam viską, ką turite, o nusikaltėlis sako, kad neužmuš, bet nuo to ne lengviau – ginklas vis dar įremtas į kaktą. Taip jaučiuosi panikos epizodų metu.“
 
Per karantiną Marija mokėsi nuotoliniu būdu, ir panikos priepuolių padažnėjimas neigiamai atsiliepė jos mokslams. Ji nustojo dalyvauti vaizdo konferencijose, negalėdavo susitelkti ties pamokos tema. Negebėjo nei leidinio sumaketuoti, nei kursinio darbo parašyti, nesilaikė terminų ir ignoravo susikaupusias skolas.
 
Kreipėsi pagalbos
Vieno ypač stipraus priepuolio metu Marijai teko kreiptis į greitąją pagalbą. Iki to laiko daugiau nei dvi savaites ji negalėjo patekti pas terapeutą poliklinikoje, o ir greitosios pagalbos iškvietimą atidėliojo iki paskutiniosios. „Buvo nemalonu skambinti ir skųstis panikos priepuoliais, – prisipažįsta ji, – kai ten gydytojai galbūt užsiėmę žmonėmis, kurie dabar miršta. Bet supratau, kad neturiu kito pasirinkimo, kad negaliu susitvarkyti pati.“ Su Marija tuomet susisiekė vietinės ligoninės terapeutas, o kitą dieną – psichoterapeutas, ir išrašė vaistų.
 
„Vaistai pasirodė esą stiprūs raminamieji, – pasakoja Marija, – ir tai buvo mano pirmoji gydymo ir receptinių vaistų patirtis. Iš pradžių buvo baisu gerti tabletes dėl ilgo šalutinių poveikių sąrašo, bet tuo pat metu pagalvojau, kad blogiau už tai, ką jau išgyvenau, negali būti. Man pasisekė, raminamieji vaistai tikrai padėjo.“ Šiuo metu mergina vaistų nebevartoja, nes jaučiasi geriau: naktį pagaliau gali miegoti, o dieną mokytis. Per visą gydymo eigą nerimo priepuolis ją ištiko tik vieną kartą.

---

 
Specialisto interviu
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatrė Aušra Stankūnienė:

- Jei žmogus niekada nėra patyręs panikos priepuolio – kaip jam atpažinti, kad tai jis?
- Dažnai pirmieji priepuoliai ištinka dar paauglystėje, o pasikartoja apie 30-uosius gyvenimo metus. Panikos priepuoliai paprastai kyla staiga, intensyvumo viršūnę pasiekia per pirmąsias dešimt minučių. Jų metu gali būti jaučiamas krūtinės skausmas, padidėjęs prakaitavimas, pagreitėjęs pulsas, oro trūkumas, silpnumas, pykinimas. Baimę sukelia ir kontrolės praradimas – negalėjimas pajudėti, kontroliuoti kūno ir minčių, nusiraminti. Priepuoliai trunka vidutiniškai nuo 15 iki 20 minučių, bet jų negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o pačių priepuolių trukmė ilgėti.
Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau nei keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi panikos priepuoliui būdingi simptomai arba po vieno dviejų panikos priepuolių žmogus nuolat jaučia didelę baimę, kad priepuolis gali pasikartoti, todėl pradeda vengti lankytis ten, kur jau kartą pajuto kažką panašaus.
 
- Kokia dažniausiai būna panikos priepuolių priežastis?
Dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios tam tikros emocijos, patirtys, išgyvenimai, kurie daug metų buvo slopinami ir išsiveržia panikos atakų metu. Didelę įtaką daro ir netektys, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas. Panikos priepuolius dėl jausmų ir emocijų slopinimo, kaltės jausmo gali sukelti ir sutuoktinio išdavystė ar meilė kitam žmogui. Manoma, kad daugiau nei 40 procentų panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.
 
- Ar padeda medikamentai, ar verčiau imtis kompleksinio gydymo?
- Tik apie 20–30 procentų žmonių panikos priepuoliai nelinkę kartotis. Kur kas dažniau jie pasikartoja ir vėl užklumpa netikėtai. Dažnai dėl skausmo krūtinėje, galvos svaigimo, miokardo infarkto baimės žmonės pagalbos pirmiausia ieško šeimos gydytojo, kardiologo, neurologo kabinete.
Jei gydytojai neranda jokios ligos ir psichiatras pacientui nustato panikos sutrikimą, rekomenduojamas kompleksinis gydymas – medikamentinis ir psichoterapinis. Jis reikalingas, kad būtų slopinami ne tik panikos atakos simptomai, bet ir atskleidžiamos pasąmoninės priežastys. Psichoterapija sumažina priepuolių tikimybę, padeda susitvarkyti su baime vėl patirti panikos priepuolį, o jam ištikus gebėti nusiraminti ir suprasti, kad panikos priepuolis netrukus praeis.
Pradėjus gydymą svarbu pasijutus geriau nenutraukti vaistų vartojimo, nes padidėja panikos priepuolių pasikartojimo tikimybė. Juos išprovokuoti gali piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis, įtemptas darbas, poilsio trūkumas, prasti santykiai šeimoje.
Panikos sutrikimų prevencijai svarbu pakeisti gyvenimo įpročius ir užsiimti atpalaiduojamąja veikla: pasportuoti, pasivaikščioti, paskaityti knygą. Pirmoji pagalba sau yra gyvenimo būdo keitimas, įtampos priežasčių ieškojimas.
Jei artimas žmogus vengia kreiptis į specialistus, paskatinkite jį tai padaryti, parodykite, kad jį palaikote, nes dažnai nedrąsu kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!