Telšiškė Kornelija Laurinavičiūtė (20 m.) jau vaikystėje žinojo turinti stuburo problemų, tačiau apie nugaros smegenų naviką nė neįtarė. Deja, šis „veikė“ iš pasalų ir vos per mėnesį mergina tapo paralyžiuota. Už galimybę judėti Kornelija sako visada liksianti dėkinga Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikos vadovui doc. dr. Antanui Gvazdaičiui.
Daugiau kaip devyniasdešimt procentų centrinės nervų sistemos navikų būna nustatomi galvos smegenyse ir tik likę keli procentai – nugaros ir stuburo smegenyse.
Ruošėsi blogiausiam scenarijui
Vaikystėje Kornelijai buvo diagnozuoti stuburo iškrypimai, tačiau niekas per daug į tai dėmesio nekreipė. Taip pat ir ji pati. Mergina sako paauglystėje gyvenusi kaip visi, dideliais skausmais ar fizinėmis problemomis nesiskundė ir jų nejautė. Tik apie metus laiko iki operacijos Kornelija pastebėjo, kad su jos kūnu kažkas negerai. „Dėl stuburo iškrypimų lankiau specialius masažus, kurie turėjo atpalaiduoti užspaustus nervus, reikėjo gydyti nervų šaknelių uždegimus, tačiau pradėjau justi, kad po kiekvieno tokio masažo man tarsi atima kojas, negaliu paeiti. Ir kuo toliau, tuo eiti darėsi vis sunkiau, atrodė, kad dingsta koordinacija, buvo silpna. Galiausiai jėga dingo ir vienoje rankoje. Tuomet kreipiausi į medikus ir buvo ieškoma, kas čia man yra, pasirodo - navikas nugaros smegenyse“, - pasakojo Kornelija.
Likus mėnesiui iki operacijos, mergina nebegalėjo normaliai gyventi ir situacija prastėjo kiekvieną dieną. Kamavo nuolatinis silpnumas, neturėjo jėgų nei valdyti kojas, nei rankas. Viską, ką suvalgydavo, atpildavo, galiausiai negalėjo nuryti nė kąsnio: „Nebemokėjau kalbėti, žodžiai tapo neaiškūs, nepajudinau liežuvio. Negalėjau net atsikelti iš lovos ir paguldyta į ligoninę maniau, kad ten mano dienos ir baigsis. Juk tiesiog akyse atsisakinėjo veikti visas mano kūnas.“
Iš gyvenimo ims daugiau
Patekusi į ligoninę Kornelija buvo praradusi bet kokią viltį. Tačiau po operacijos pajuto, kad jėgos ir gyvybė grįžta: „Iš lėto, bet grįžo. Prabudus kitą rytą po operacijos supratau, kad vėl valdau rankas ir net pavyko pačiai pavalgyti neužspringus. Iš karto galėjau ir kalbėti. Net pačiai tuo patikėti buvo sunku...“
Šiuo metu mergina jau mėnesį leidžia reabilitacijos ligoninėje ir dar tiek pat laiko jos laukia mokantis iš naujo vaikščioti, sportuoti, stiprinti raumenyną bei gerinti koordinaciją. „Šiandien jau vaikštau tik su vienu ramentu, man tai - didelė pažanga. Niekada seniau nesuvokiau, kokia dovana yra gebėjimas judėti savomis kojomis, kokios svarbios rankos. Esu be galo dėkinga gydytojui A.Gvazdaičiui, kuris man grąžino galimybę gyvent visaverčiai. Ankščiau neturėjau didesnių tikslų gyvenime, dirbau padavėja restorane, o dabar norisi siekti daugiau. Svajoju, kaip grįšiu pas namiškius, pasidžiaugsiu jais ir norėčiau pradėti sportuoti, kad daugiau kūnas manęs taip nepavestų“, - sako Kornelija.
Interviu su specialistu
Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikos vadovas, doc. dr. Antanas Gvazdaitis:
- Nugaros smegenų navikas – dažna diagnozė?
Visa laimė, kad tokie tikrieji nugaros smegenų navikai nėra dažni. Šios pacientės atveju jis pradėjo augti sunkiausiai prieinamoje, operacinės traumos požiūriu pavojingiausioje vietoje – nugaros smegenų gilumoje, apie centrinį kanalą. Tai buvo ependimoma. Šis navikas auga lėtai, nuo kelių iki keliolikos metų ir histologiškai laikomas gerybiniu naviku. Tačiau pagal augimo vietą ir sukeltus simptomus bei operacinę riziką jis niekuo nėra geras.
Kalbant apie centrinės nervų sistemos navikus, daugiau kaip devyniasdešimt procentų jų būna nustatomi galvos smegenyse. Likę keli procentai – nugaros ir stuburo smegenyse.
- Kas lemia tokių navikų atsiradimą?
- Kaip ir daugumos navikų, šio atsiradimo priežastys iki galo nėra aiškios ir nėra jokios profilaktikos prieš jų atsiradimą.
- Kokia simptomatika išduoda apie spinalinio naviko buvimą?
- Navikai neretai auga ne pačiose nugaros smegenyse, o išorėje ir simptomus sukelia būtent spausdami nugaros smegenis. Pirminiai simptomai, kurie turi žmogų suneraminti, dažniausiai yra jėgos rankose ir kojose mažėjimas. Trumpai tariant, iki tol sunkias duris varstęs ir stiklainius lengvai atsukinėjęs žmogus to nebegali padaryti. Neužtenka jėgos. Taip pat gali pasireikšti vietiniai skausmai, rankos ar kojos gali tapti nejautrios, tarsi aptirpusios, sutrinka ir koordinacija. Pajutus tokius simptomus derėtų kreiptis neurologo ar neurochirurgo konsultacijos ir atlikti magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą.
Kadangi nugaros smegenys yra pagrindinis žmogaus nervinius impulsus iš galvos smegenų į kūną pravedantis darinys, simptomatika priklauso nuo to, kurioje vietoje „įsitaisęs“ jį spaudžia auglys. Jeigu spaudžia aukštai, viršutinėje kaklo dalyje, gali formuotis ir viso kūno paralyžius. Jeigu auglys žemiau, krūtininėje ar juosmeninėje srityje, - kojų paralyžius.
Šiuo atveju pacientei navikas augo pamažu, atimdamas jėgą kojose, o galiausiai mergina negalėjo vaikščioti, nusilpo rankos, negalėjo kalbėti ir valgyti – springo.
- Giliai nugaros smegenyse esantį naviką išoperuoti sunku ir operacinė rizika didžiulė, tiesa?
- Visuomet svarbi naviko augimo vieta ir čia nėra kalbos apie mažai invazinę chirurgiją, netinka nei gama peiliai, nei kokie lazeriai. Tik neurochirurgo rankos, žinios, patirtis, didelė kantrybė ir mikroinstrumentai.
Šį sykį navikas buvo nugaros smegenų gilumoje ir norint jį pasiekti, teko nugaros smegenis išilgai atidalinti. O nugaros smegenų lietimas yra itin pavojingas. Jeigu nukentėtų kraujotaka, pakenkimai gali būti negrįžtami. Kiekvienos tokios operacijos metu sveriama galima rizika ir nauda. Šiai pacientei jau nebuvo ką prarasti, diagnozuotas grubus paralyžius, tad operuoti buvo būtina, dėl stiprėjančios ir progresuojančios simptomatikos šios merginos jau laukė tik mirtis - buvo spaudžiami smegenų kamiene esantys gyvybei svarbūs centrai. Be naviko, radome ir cistinių komponentų iki pat galvos smegenų, tad vienos operacijos metu teko šalinti abu darinius - nugaros smegenų viršutinėje dalyje, kur spaudimas paralyžiavo rankas ir trukdė nuryti maistą, kalbėti; krūtinininėje apatinėje dalyje šalinome naviką, kuris paralyžiavo kojas.
Nors abi operacijos buvo sudėtingos ir truko apie šešias valandas, galime pasidžiaugti jų sėkme. Mergina tuoj po operacijos pradėjo vėl kalbėti, galėjo pati pavalgyti ir reabilitacijos ligoninėje mokosi iš naujo vaikščioti. Pacientė sėkmingai galės gyventi toliau, tiesa, teks tikrintis ir stebėti, ar navikas neatsinaujina.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: