- Esate delfinų terapijos iniciatorė ir pradininkė Lietuvoje. Kuo unikalus šis reabilitacijos metodas ir kokį neurosensomotorinį poveikį turi šių žinduolių asistuojama terapija? 

 

- Delfinai turbūt turi stebuklingų galių. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams jų terapija tampa postūmiu lavinti bendravimo įgūdžius, paruoštos tam ir sveikatinimo metodikos. Iki delfinų terapijos Lietuvoje jų nebuvo. Kuriant metodą prie mūsų prisijungė vokiečiai, taip pat Izraelio psichologai, buvo rengiamos konferencijos. Visi šie renginiai padėjo pagrindą metodologijai atsirasti ir susisteminti. Dabar Lietuvos jūrų muziejuje terapija vykdoma sistemingai, vyksta tyrimai. Beje, jie rodo, kad pasirinkta delfinų terapija turi vadinamąjį neurosensomotorinį poveikį tam tikriems sindromams. Daugiausiai autizmo spektro bei kitiems raidos sutrikimams. Kadangi delfinai yra socialūs, puikiai priima vaikus. Šis terapinis tandemas duoda rezultatą. Terapeutas, dirbantis kartu su vaikais (ar suaugusiais) ir su delfinais, yra pagrindinis iniciatorius to jungiamojo taško ir tada matome, kaip autistas pradeda atsiverti pasauliui.

 

- Kokių asmeninių bei profesinių savybių, reikia fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui?

 

- Pagrindinė savybė – komandinis darbas. Šioje profesijoje tik komanda gali atlikti veiklas, kurių pagalba atkuriame biopsichosocialines paciento funkcijas, integruojame jį į visuomenę, jeigu lieka neįgalus. Vienam specialistui tai padaryti neįmanoma. O komanda – pakankamai didelė, jungianti ne tik gydytojus, bet ir kineziterapeutus, ergoterapeutus, logopedus, psichologus, socialinius darbuotojus, profesinio mokymo mokytojus. Pagrindinis aspektas – komandoje dalyvauja ir pacientas, ir jo artimieji. Tai – unikalus, reabilitacijoje vyraujantis dalykas. Aišku, reikalinga ir inovatyvi technika, bet tai nėra svarbiausia. Asmeninės gydytojo savybės – empatiškumas, bendravimas su pacientu, jo artimaisiais, taip pat ir kolegomis.

 

- Jūsų karjera trunka keturis dešimtmečius. Neabejoju, kad teikiant pagalbą po sunkių traumų arba sunkių ligų esantiems pacientams įveiktas ne vienas iššūkis. Bet gi turbūt būta ir džiaugsmingų akimirkų?

 

- Esame tretinio lygio gydymo įstaiga, kurioje teikiama tokia pagalba kaip neuroreabilitacija, kardiologinė reabilitacija, taip pat judėjimo ir atramos aparato ligoms skirta reabilitacija. Taigi įsivaizduokite, kokio lygio pacientai patenka į mūsų rankas. Būna, kad žmogus ne tik ratukuose, bet ir lovoje atvežamas, kai visos gyvybinės funkcijos tik stabilizuotos. Įveikti šį periodą su slaugos pagalba, aktyvinant pacientą yra didelis iššūkis komandai. Tai ir kalbos, ir judesių atkūrimas. Turbūt pats didžiausias džiaugsmas, kada matome tą dinamiką, pavyzdžiui, kai po patirtos traumos jaunas žmogus pradeda suvokti, atgauti atmintį; pradeda vaikščioti, kad ir su pagalba.

Gaila, kad dabartinė socialinė aplinka nulemia, jog mūsų pasiekti rezultatai ir pastangos kartais nueina veltui. Nes žmogus, grįžęs į savo aplinką, kur negali būti tęstinumo, dėl tam tikrų socialinių priežasčių arba jo motyvacijos nebuvimo toliau invalidizuojasi. O linksmoji dalis, kai po dešimties ar penkiolikos metų sutinki gatvėje žmogų, kuris tave atpažįsta, pasisveikina ir netgi apkabina, nuoširdžiai padėkoja.

 

- Kaip per jūsų darbo dešimtmečius keitėsi, tobulėjo fizinė medicina ir reabilitacija?

 

- Pirmiausia pasakyčiau, kad Lietuvoje žmogaus sąmonę jau suveikė edukacija „kas tai yra reabilitacija“. Nes iki 1990-ųjų tokio dalyko iš viso nebuvo: žmonės gaudavo invalidumą ir viskas – iš ligoninių išleisdavo, slaugą atlikdavo. Buvo teikiamos fizioterapinės paslaugos, bet tik smulkiems dalykams, pavyzdžiui, jeigu susižalojai koją, ranką ar pirštą. 

O po reabilitacijos žmogus teisiškai ir socialiai integruojamas į visuomenę, kad būtų darbingas, viskas jam pritaikoma. Šie procesai yra tobulinami, ir tai mane, šios profesijos atstovę, džiugina. Nebereikia pacientui ir jo artimiesiems aiškinti, kad jiems būtina reabilitacijai – jie patys nori, ieško, suvokia ir supranta, jog tas aktyvinimas yra raktas į sėkmę kovojant su liga ar patirta trauma. 

Antras dalykas – patalpos. Pritaikytos lovos, visos priemonės, pritaikytos slaugai. Na, ir žinoma, inovatyvios priemonės – robotai, kurie pagelbėja kineziterapeutams, ergoterapeutams. Taip pat priemonės, padedančios logopedams atkuriant kalbą, rijimo funkciją. Taip pat teikiama ir kvalifikuota psichologinė pagalba pacientui bei jo artimiesiems. Fizinė medicina ir reabilitacija nepalyginamai skiriasi nuo to, kai mes tik pradėjome dirbti. Dabar reabilitacija Lietuvoje yra pasiekusi tikrai aukštą lygį.

---

Dosjė

Išsilavinimas:

1977-1983 m. Kauno medicinos institute (dabar – LSMU) įgyta gydytojo kvalifikacija.

2000-2001 m. VU įgyta Reabilitacijos ir fizinės medicinos gydytojos kvalifikacija.

2008 m. įgytas Viešojo administravimo magistro kvalifikacinis laipsnis.

Profesinė patirtis:

1984-1995 m. Tuometinė Žvejų ligoninė. (Jūrininkų ligoninė). Dirbo laivo gydytoja. Vidaus ligų gydytoja.

1995 m. – iki dabar Klaipėdos Jūrininkų ligoninė. (Dabar – Klaipėdos universiteto ligoninės filialas „Jūrininkų ligoninė“).

1996-2001 m. Ankstyvosios stacionarinės reabilitacijos skyriaus vedėja.

2001 m. – iki dabar Fizinės medicinos reabilitacijos skyriaus vedėja.

2001-2017 m. Klaipėdos universiteto Sveikatos fakulteto bei Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė.

2013-2018 m. SAM Klaipėdos krašto vyriausioji specialistė medicininės reabilitacijos klausimais.

Narystės, kita veikla:

Lietuvos kurortologijos ir reabilitacijos asociacijos narė.

2008-2018 m. Europos fizinės medicinos ir reabilitacijos draugijos (ESPRM) Valdybos narė.

ESPRM mokslinės draugijos Klaipėdos krašto valdybos pirmininkė.

Stažavosi Danijoje, Švedijoje, Italijoje, Graikijoje, taip pat Kauno ir Vilniaus universitetuose.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!