- Pavasarį dalyvavote mokymuose insulto ištiktiems pacientams stebėti ir gydyti, tiesa?
- Taip, buvo planuota, kad mokymai vyks gyvai, tačiau koronavirusas pakoregavo planus ir mokytis teko nuotoliniu būdu. Australai yra šio protokolo kūrėjai ir kartu su iniciatyva „Angels“ jį įvedė į Europą. Smagu, kad mes ligoninėje taip pat jį pradėjome taikyti. Oficialiais duomenimis, mūsų gydymo įstaiga šį protokolą taiko pirmoji Lietuvoje.

- Kuo šis metodas ypatingas?
- Australai atliko tyrimus, jog patyrus insultą per pirmas tris paras pacientams nustatoma padidėjusi kūno temperatūra, didesnis cukraus kiekis kraujyje bei rijimo sutrikimai. Dėl to tokių pacientų reabilitacija yra prastesnė, mažesnės išgyvenimo galimybės, didesnė negalios rizika. Visi šie rodikliai mirties tikimybę didina net tris kartus. Protokolas skirtas per pirmąsias septyniasdešimt dvi valandas įvertinti insulto ištikto paciento būklę ir pašalinti galimas rizikas. Smagu tai, kad norint jį taikyti nereikia papildomų didelių ir brangių resursų. Pakanka termometro, aparato cukraus kiekiui matuoti bei užpildyti specialų klausimyną. Visa tai atlieka slaugytojos, gydytojai nesikiša. Spalio mėnesį bus atliekamas šio protokolo rezultatų įvertinimas, kuris padės įsitikinti jo efektyvumu bei nauda, prisidėsime prie australų tyrimo.
 
- Dirbdama juntate lūkestį, kad jaunieji medikai turi būti žingsniu priekyje, būtų tie įkvepiantys, besimokantys, atvežantys naujovių?
- Tikrai yra noras, kad jaunimas keltų mediciną į naujas aukštumas ir vis judėtų pirmyn. Žinios sutinkamos pozityviai, tačiau kai naujovės reikalauja papildomo darbo, tiek daug entuziazmo nėra. Kita vertus, natūralu, skirtingos medikų kartos, skirtingai žiūri į tam tikrus dalykus. Vis dėlto kai kurių vyresnių medikų patirtis yra ilgesnė nei visas mano gyvenimas, tad negaliu kvestionuoti jų požiūrio vienu ar kitu klausimu.
 
- Kokiomis neurologijos naujienomis domitės, ko pasigendate Lietuvoje?
- Nors pagrindinis mano dėmesys kraujotakos sutrikimams galvos smegenyse, domiuosi ir kitomis sritimis, pavyzdžiui, išsėtine skleroze, ypač naujai atsirandančiais ištyrimo ar gydymo būdais. Tai liga, kuri kamuoja nemažai ir jauno amžiaus žmonių, tad seku naujienas apie jos gydymą ir skiriamus vaistus. O ko trūksta? Manau, Lietuvoje šiek tiek trūksta reabilitacijos galimybių pacientams, patyrusiems insultą, kitas rimtas neurologines ligas. Tam reikėtų specializuotos, aukšto lygio reabilitacijos, o mūsuose tokios įstaigos dažnai labiau primena SPA arba būna didelės eilės į jas patekti.
Tačiau Lietuvoje neurologija yra tikrai aukšto lygio, tad nėra labai ko pasigesti.
 
- Pastebite sąsajas tarp COVID-19 ir neurologijos?
- Na, turbūt labiausiai dabar į akis krenta faktas, kad dėl pandemijos stipriai sumažėjo pacientų. Nesuprantu, kodėl. Nes tikrai nemanau, kad jie neserga ar stebuklingai išnyko insultai. Manau, kad žmonės yra tiek įbauginti galimybės užsikrėsti, jog tiesiog nustojo kreiptis pagalbos į medikus. Kovo, balandžio mėnesiais buvo perpus mažiau pacientų nei įprastai. Manau, kad dalis patyrusiųjų insultą liko namie bijodami COVID-19. Man keista, kad žmonės dėl užsikrėtimo rizikos bijo eiti į gydymo įstaigas, bet nebijo lankytis prekybos centruose. Juk ligoninės laikosi visų įmanomų atsargos, apsaugos priemonių, užtikrina dezinfekciją. O galiausiai, patiems reikia būti adekvatiems ir saugotis. Juk nebus taip, kad vos išėjus į lauką ar nuėjus į ligoninę kaip mat užsikrėsime COVID-19. Ypač, jeigu dėvėsime kaukes ir pirštines, plausime ir dezinfekuosime rankas. Juk tos apsaugos priemonės apsaugo ir medikus, kurie tiesiogiai dirba su kovidiniais ligoniais.

- Jūsų pasirinkta specialybė populiari tarp jaunųjų medikų? 
- Sakyčiau, pakankamai populiari. Manau, todėl, kad yra didelė neurologų paklausa. Jų ypač trūksta periferijoje, tad rasti darbo vietą tikrai nėra sudėtinga.
Mane neurologija patraukė, nes norėjau sužinoti, kaip net mažiausias pakitimas konkrečioje smegenų srityje gali sukelti sunkią negalią. Kas tą lemia ir kaip žmogų pagydyti. Besimokydama ir dirbdama stebiu, kaip atsiranda vis daugiau gydymo galimybių ligoms, kurias seniau laikėme neišgydomomis arba sunkiai gydomomis, nuo epilepsijos, iki insultų ir išsėtinės sklerozės ar Parkinsono ligos.
Turbūt medicinos mokslo progresas labiausiai ir traukia jaunus žmones rinktis neurologiją.
 
- Rajonai vienaip ar kitaip bando prisivilioti jaunus specialistus, tačiau dažnai bergždžiai... Kodėl?
- Atlyginimas jaunam žmogui yra tik viena motyvacijų. Tačiau, mano manymu, jaunus specialistus labiausiai baugina mintis, jog išvykus dirbti į periferiją – nesirenkant vienos iš penkių didžiųjų šalies miestų ligoninių – jie regresuos. Juk ten galimybės yra ribotos, nes ne kiekviena ligoninė turi tai, ko reikia tiksliam ligos ištyrimui, tenka pacientams rašyti siuntimus, kad jie vyktų tirtis į didžiuosius centrus. Tačiau tokioje mažoje šalyje net ir labai norint negali būti trylika didžiųjų ligoninių. Tad tie, kurie nori nuversti kalnus, siekti karjeros, vykti į periferiją nenori.
Jeigu būtų įmanoma tobulėti, siekti karjeros rajoninėse ligoninėse, galbūt į jas noriau vyktų jauni medikai. Kai rinkausi darbo vietą, žiūrėjau, kad ligoninėje būtų visos mano specializacijai reikalingos gydymo galimybės. Buvo svarbus ir draugiškas kolektyvas, kuris priimtų jauną žmogų. Į tai reikia atsižvelgti, jeigu nori dirbti ir gerai jaustis.
 
- Po darbo ligoninėje ir naujų gydymo metodų mokymosi lieka laiko poilsiui, hobiams? 
- Dirbu tikrai daug, bet jeigu dirbi efektyviai, o ne pusiau naršydamas internete, laiko asmeniniam gyvenimui tikrai lieka. Man patinka judėti, tad su šunimi daug laiko leidžiame gamtoje, prie vandens. Vasaromis plaukioju irklente, o žiemą reikės susigalvoti kitą hobį. Manau, kad darbinę įtampą ir nuovargį geriausia iškrauti būtent fizine veikla gryname ore.

---

 
Dosjė
2015 metais baigė LSMU medicinos studijas
2019 metais baigė neurologijos rezidentūrą
Nuo 2019 dirba Respublikinėje Šiaulių ligoninėje
Domėjimosi sritis: galvos smegenų kraujotakos sutrikimai.