Monika (50 m.) gyveno saugų gyvenimą, kol vieną dieną nesusirgo mirtina liga, kurios per stebuklą ir juodą gydytojų darbą pavyko atsikratyti.
Nekrozuojantis fascitas – liga, kurios mirtingumas, įvairių autorių duomenimis, siekia 30-75 procentai; negydant – ir visą šimtą procentų. Tad kuo greičiau ji bus diagnozuota, kuo greičiau skiriamas gydymas, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus išgyvens.
Galvojo, kad virusas
Šiuo metu JAV gyvenanti Monika prieš 2018-ųjų Kalėdas pasijuto blogai: „Visi mano auklėtiniai vaikai buvo užsikrėtę virusu, – prisimena ji. – Turėjau tuos pačius simptomus – vėmimą ir viduriavimą, bet jie nepraėjo. Ėjau su seserimi į Kūčių vakaro pamaldas bažnyčioje ir pasijutau taip blogai, kad paprašiau jos nuvežti mane į ligoninę, kur man paėmė kraujo tyrimams.“
Ji manė tiesiog pagersianti antibiotikų kursą ir taip atsipirksianti, bet vietoj to buvo „supakuota“ į greitukę ir šaute iššauta į greitosios pagalbos skyrių: jai buvo diagnozuotas nekrozuojantis fascitas, kartais vadinamas mėsą ėdančiomis bakterijomis. Buvo pažeista jau daugiau nei 30 proc. moters kūno, todėl reikėjo pašalinti pažasties limfmazgius, kai kuriuos dešiniuosius krūtinės raumenis, daug audinio nuo dešiniojo šono ir didelius plotus abiejose krūtinės pusėse.
Dėl susilpnėjusios būklės jos imunitetas suprastėjo, o žaizdose ir kraujyje atsirado infekcijų. Po savaitės ji buvo perkelta į kitą ligoninę, kur jai išsivystė žarnos perforacija su divertikulitu ir plonosios žarnos patinimu, o taip pat kaulų čiulpų reakcija. „Galbūt dėl anksčiau nediagnozuotos Krono ligos, – spėja Monika. – Bet kuri iš šių sveikatos problemų greičiausiai būtų priežastis patekti į intensyviosios terapijos skyrių.“
Trys mėnesiai ligoninėse
Ligoninėse moteris praleido tris mėnesius, o šešias savaites iš jų – intensyviosios terapijos skyriuje. Ir pirmoji gydytojų užduotis buvo tiesiog išlaikyti ją gyvą.
Kai sveikata pagerėjo, prasidėjo antrasis gydymo etapas – užtikrinti, kad Monikos kūne neliktų jokios likutinės infekcijos ar atvirų žaizdų dėl mėsą valgančių bakterijų. „Procedūros atkūrė didžiąją dešiniosios rankos funkcijų dalį“, – džiaugiasi Monika. Iki vasaros ji atsigavo pakankamai, kad galėtų pasimėgauti trumpomis atostogomis. „Dabar jaučiuosi daug stipresnė, – sako ji. – Iš tiesų būti gyva yra tiesiog neįtikėtina. Žinoma, jau niekada nebūsiu tokia sveika kaip iki tol, labai greitai pavargstu, bet užtat gyva, galiu pakilti iš lovos ir net pasidaryti makiažą.“
Kokiu būdu ji susirgo nekrozuojančiu fascitu – jai vis dar paslaptis. „Gyvenau saugų gyvenimą, dirbau ikimokyklinukų mokytoja, nuolat ploviau rankas prieš valgį... ir štai, – liūdnai atsidūsta ji. – Susirgau.“ Tačiau ją džiugina tai, kad, praėjus metams po ligos, ji gali grįžti atgal pas savo mokinius.
„Jei ne greitosios pagalbos gydytojai, - įsitikinusi moteris, - aš tikrai būčiau mirusi.
Interviu su specialistu:
Santaros klinikų gydytojas ortopedas traumatologas Andrius Sadauskas:
.jpg)
- Mes kalbame apie nekrozuojantį fascitą, bet jūs esate ortopedas traumatologas. Kur tenka susidurti su šia liga?
- Mirtingumas nuo šios ligos labai didelis, todėl ją svarbu diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo anksčiau. Kadangi mūsų ligoninėje dažnai gydomi imunosupresuoti pacientai, turintys imuninės sistemos deficito – tarkim, hematologiniai ar sergantys cukriniu diabetu ar podagra – jiems dėl infekcijos plitimo galūnėse traumatologas kviečiamas, kai tik įtariamas nekrozuojantis fascitas. Tuomet ir tenka priimti sprendimus, tiek dėl diagnostikos, tiek ir dėl gydymo. Savalaikis gydymas – tai pakankamai agresyvus negyvybingų audinių – nekrozavusios fascijos, odos, poodžio – pašalinimas ir terapija antibiotikais. Standartiniam gydymui prireikia ir to, ir kito.
Nekrozuojantis fascitas – greitai progresuojanti liga, ir jos pagrindas yra greitai besivystanti fascijos infekcija. Kai jau matome odos pokyčius, liga paprastai būna stipriai progresavusi. Odos ir poodinio audinio nekrozė jau kaip antriniai pakitimai.
- Greitai progresuojanti – čia mes kalbame apie dienas ar apie valandas?
- Kalbame apie valandas. Kuo greičiau diagnozuosime, kuo greičiau pradėsime gydymą, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus išgyvens, nes tai liga, kurios mirtingumas, įvairių autorių duomenimis, siekia 30-75 procentai; negydant – ir visą šimtą procentų.
Jeigu kalbėtume, koks viso šio proceso pagrindas, tai bakterijų toksinai. Tos medžiagos plinta per fasciją, aktyvuoja limfocitus, uždegiminius citokinus... Čia kalbame apie panašią citokinų audrą kaip COVID-19 atveju, tik anoji dėl plaučių bėdos, o ši – dėl fascijos. Bet taip atsitinka ne tik galūnėse. Būna ir tarpvietės srities, tuomet turi aktyviai įsijungti urologai. Būna pilvo sienos.
- Sukėlėjas gali būti ne vienas?
- Visiškai teisingai. Yra įvairūs tipai. Pirmojo tipo – kai ne vienas, o keli. Kalbant apie imunosupresuotus pacientus, turinčius gretutinių patologijų, gali būti net iki keturių ar penki skirtingų sukėlėjų. Galiu paminėti streptokoką, stafilokoką... gali būti vadinamieji aerobai, besidauginantys ore, o gali būti ir anaerobai. Tarkim, klostridijos, dujinės gangrenos sukėlėjos.
Gydymo sėkmė ypač priklauso nuo to, kokios stadijos ligą pastebime. Laiku diagnozavus, galime su mažesne chirurgine intervencija ir atitinkama antibiotikų terapija tikėtis sėkmingo pagydymo.
Kitas tipas – kai sukėlėjas vienas. Tai daugiau būdinga jaunesniems žmonėms: sakykim, streptokokas, stafilokokas, rečiau grybelinės infekcijos, sakykim, candida arba kiti grybeliai. Arba nuo šilto jūros ar gėlo vandens – Aeromonas hydrophila, Vibrio vulnificus.
- Kokie nekrozuojančio fascito atvejų skaičiai Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis?
- Europoje kalbama apie vieną atvejį šimtui tūkstančių gyventojų. JAV – 0,4-0,5 atvejų. O štai Naujojoje Zelandijoje – 1,6-8 atvejai. Tiesa, vienas Jungtinių Valstijų informacinis tinklalapis aprašo surinktus kelerių metų duomenis apie 0,3-15 atvejų...
Lietuvoje, manyčiau, galime kalbėti apie ES statistiką, tad vienas atvejis šimtui tūkstančių gyventojų sudaro 30-40 atvejų per metus. O Santaros klinikose mes turime maždaug 6-7 pacientus per metus, vienais metais jų fiksavome net 13.
- Ar galime kaip nors išvengti užsikrėtimo ir sumažinti riziką susirgti nekrozuojančiu fascitu?
- Šimtu procentų eliminuoti šios ligos nepavyks, ypač žmonėms, sergantiems gretutinėmis ligomis. Todėl svarbu, kad ir pirminiame sveikatos priežiūros lygyje, ir antrinio bei tretinio lygio specialistai atkreiptų dėmesį į klinikinius galimo nekrozuojančio fascito požymius – nepaaiškinamą intensyvų skausmą ir bėrimą – ir, nenustatę kitų priežasčių, pagalvotų apie šią baisią ligą. Juk gydymo sėkmė ypač priklauso nuo to, kokios stadijos ją pastebime. Laiku diagnozavus, galime su mažesne chirurgine intervencija ir atitinkama antibiotikų terapija tikėtis sėkmingo pagydymo.
Taigi pagrindiniai požymiai: stiprus skausmas, greitai plintantis, neturintis aiškių kraštų paraudimas ar bėrimas bei pabrinkimas (edema). Kiti irgi svarbūs – karščiavimas, krepitacija, nekrozė... bet čia jau pažengusi stadija, septinė paciento būklė ir gerokai prastesni šansai išgyventi.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: