Sunki liga diagnozuota paauglystėje
Moteris pasakoja, jog būdama paauglė mėgavosi nerūpestinga vaikyste – mokykla, draugais, stovyklomis. Tačiau gyvenimas pasikeitė sulaukus penkiolikos metų, kai pirmą kartą išgirdo inkstų geldelių uždegimo diagnozę. „Mačiau tėvų nerimą, buvo daug vizitų pas gydytojus. Pati jaučiausi gerai, tik tyrimai rodė, jog kažkas ne taip su inkstais. Gydymo kaip ir nebuvo, mama tik virdavo petražolių arbatą (labai neskani) ir liepdavo gerti, kad inkstams „duoti darbo“,“ – prisimena pašnekovė.
 
Danguolė pasakoja, kad inkstų būklė blogėjo pamažu. Iki galutinės nepakankamumo stadijos praėjo dvidešimt metų. „Dėl padidinto kraujo spaudimo vartojau vaistus ir vis prisimindavau gydytojo pasakytus žodžius: „Ateis diena, kai inkstams reikės pradėti taikyti hemodializę“. Ta diena atėjo ankstyvą pavasarį, tuo metu man buvo trisdešimt šešeri. Keletą dienų pykino, nieko negalėjau valgyti, nebuvo jėgų, gėriau tik vandenį. Kadangi nustojo funkcionuoti inkstai, kūnas sutino nuo išgertų skysčių“, –hemodializės pradžią prisimena moteris.
 
Ilgi laukimo metai
Donoro inksto moteriai teko laukti septynerius su puse metų. Per tą laiką iš transplantacijų koordinatorių buvo sulaukusi šešių skambučių. „Nuvykusi į klinikas, po daugybės tyrimų išgirsdavau, kad šį kartą turiu važiuoti namo, grįžti į dializes. Nusivylimą būdavo sunku nuslėpti.
 
Tik septintas skambutis naktį iš Kauno klinikų buvo lemtingas. Balsas telefono ragelyje pranešė, kad yra man tinkamas donoro inkstas ir kad donoras, ir pati transplantacija išskirtinė. Tokia Lietuvoje bus daroma pirmą kartą (iš neplakančios širdies donoro). Ar sutinkate?“ – gyvenimą pakeitusią žinią prisimena D.Kazlovienė.
 
Grįžo ir fizinės jėgos, ir meilė gyvenimui
Paprašyta palyginti, kaip dabar atrodo kasdieninė rutina dabar ir kai buvo atliekamos hemodializės procedūros, Danguolė sako, kad laikotarpiai skiriasi kaip dangus ir žemė.
 
„Dializės laikotarpis ir gyvenimas po transplantacijos – du skirtingi etapai. Hemodializės laikotarpį sunku vadinti visaverčiu gyvenimu. Tris kartus per savaitę po keturias valandas esi prijungta prie aparatų, o likusi dienos dalis – lovoje, nes nėra jėgų. Po transplantacijos grįžo jėgos, noras gyventi, puiki nuotaika. Gyvenimo meilė grįžo daug stipresnė, dabar moku džiaugtis smulkmenomis, kitaip suvokiu jo trapumą. Tapau nepalaužiama optimistė“, – pasakoja pašnekovė.
 
Visgi moteris priduria, jog jos patirtis buvo nelengva. „Nepaisant artimųjų palaikymo, labai trūko specialistų, psichologo palaikymo. Patarimas sergantiems ir jų artimiesiems – ieškoti kontaktų, tokio pat likimo žmonių, juos vienijančių asociacijų. Pokalbiai, atsakymai į rūpimus klausimus palengvina sunkią kasdienybę“, – neabejoja D.Kazlovienė.

---

 
Interviu su specialistu
Kauno klinikų Nefrologijos klinikos vadovė, Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos prezidentė prof. dr. Inga Arūnė Bumblytė:
 
- Kuo išsiskiria inksto transplantacija iš neplakančios širdies donoro? Kaip dažnai pasitaiko tokių atvejų?
 
- Kad atliktumėme transplantaciją iš neplakančios širdies donoro, pirmiausiai turi būti brandi transplantacijos centro komanda. Ši transplantacija, iš neplakančios širdies donoro, yra pakankamai reta. Lietuvoje ją pirmą kartą atlikome 2016 metais. Nuo to laiko mūsų centre buvo apie septyni pacientai, kuriems taip buvo persodinti inkstai. Sudėtingiau dėl to, kad sustojus širdžiai, žmogų gaivina, tačiau būna reti atvejai, kada nepavyksta atgaivinti ir širdis, liaudiškai sakant, nebeužsikuria. Žmogus miršta. Ir tada reikia skubiai patyrusios komandos, kuri užtikrintų kraujo perfuziją, nes organai be kraujo gali greitai žūti.
 
- Kokio pasiruošimo iš medikų komandos pareikalauja transplantacijos iš neplakančios širdies donoro?
 
- Aš tik galiu prisiminti, kaip doc. dr. Tomas Tamošuitis ( LSMUL Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas - aut. past.) organizavo ir specialistų komanda važiavo į Ispaniją, kur mokėsi šio metodo protokolo. Po to specialistai iš Ispanijos buvo atvažiavę į Kauno klinikas ir vyko dviejų dienų kursai. Juose dalyvavo gydytojai anesteziologai-reanimatologai, chirurgai, urologai, nefrologai. Tai yra pagrindinės specialybės, kurių reikia. Vieni užtikrina aparato pajungimą, kiti – skysčių perfuzijai parinkimą ir tiekimą.
 
- Kokių veiksmų turėtumėme imtis norėdami išvengti inkstų ligų?
 
- Visuomenė turi žinoti, kas gali sukelti inkstų ligas. Pirmiausia tai – diabetas. Visi, kurie serga cukriniu diabetu, bent kartą per metus turi atlikti inkstų tyrimus. Antroje vietoje visi, kurie serga arterine hipertenzija bei kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis. Trečioje vietoje yra tie žmonės, kurių giminėje, šeimoje yra sirgusių inkstų ligomis, vadinasi, gali būti paveldėję jas. Aišku, yra ir kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, vaistų nuo skausmo vartojimas. Jeigu jų sugeri kilogramus, inkstai neatlaiko.
Jeigu neturi diabeto, aukšto spaudimo, esi sveikas, reikalingas fizinis krūvis, mažiausiai bent du kartus per savaitę, po pusvalandį fizinio aktyvumo. Taip pat svarbu skysčiai. Mes agituojame už vandenį, paprastą vandenį – ne vaisvandenius. Druska iš principo žmogui yra reikalinga, todėl reikia atrasti pusiausvyrą. Patarčiau nevartoti pusgaminių, geriau gaminti maistą, tada ir tos druskos suvartosite mažiau. Taip pat pusgaminiuose yra daug kitokių medžiagų, pavyzdžiui, fosfatų, kurie kenkia kraujagyslėms ir mūsų organizmui. Kai jau atsiranda inkstų sutrikimų, kiekvienu atveju rekomendacijos skiriasi: vieniems reikia vartoti mažiau baltymų, kitiems – mažiau kalio. Kol inkstai sveiki, svarbu tiesiog sveikas gyvenimo būdas, išlaikant viskame saiką. Rūkymas sukelia kraujagyslių pokyčius, jų spazmą net inkstuose. O alkoholis inkstams gali pakenkti per kitus mechanizmus. Vartojant daug alkoholio gali susidaryti šlapimo rūgšties, gali formuotis hiperurikemija, dėl ko uratai gali užkimšti inkstų kanalėlius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!