- Esate dalijęs daugybę interviu apie save, tačiau skaitytojams, kurie galbūt nėra susipažinę su jūsų istorija, trumpai priminkite – kaip pradėjote sportuoti?
 
- Mano kelias į sportą atėjo per reabilitaciją, o ne specialų rengimąsi varžyboms, kaip tai paprastai būna sporte. Grįžęs iš sovietinės armijos po nugaros smegenų pažeidimo vežimėliu, sportuoti pradėjau savarankiškai. Tam skyriau daug laiko ir dėmesio – ne vienerius metus atkakliai treniravausi namie, kur įsirengiau visą atskirą sporto kambarį. Galima sakyti, kad mano kasdienybė tuomet buvo ištisinis sportavimas.
 
- Ar žodį „ištisinis“ reikia suprasti tiesiogiai – jūs tiesiog nesustodavote sportavęs?
 
- Iš tiesų – taip. Paprastai treniruotės trunka kelias valandas, profesionalūs sportininkai turi per dieną po kelias treniruotes, o pas mane jos tęsėsi ištisą dieną – vienus pratimus tiesiog keisdavo kiti.
 
- Koks buvo jūsų tikslas?
 
- Mano tikslas buvo kiek įmanoma save sustiprinti, atsistatyti, išsiaiškinti, kokios yra mano galimybės.
 
- Ką davė toks treniruočių režimas?
 
- Jis suteikė ne tik daug fizinių jėgų, bet ir pasitikėjimo savimi, pajaučiau savo galimybes. Supratau, kad tikrai nemažai galiu – net ir tokioje situacijoje, kokioje esu.
Po to sekė pirmieji žingsniai sporte. Domino daugelis sporto šakų, važiavau į visas varžybas, kokios tik vyko. Tai ir štangos stūmimas nuo krūtinės gulint – ši rungtis man buvo įprasta, nes nemažai dirbau su svoriais, buvau priauginęs jėgos ir pasirodžiau gerai, tiek stalo tenisas, kur taip pat visai neblogai pasisekė pasirodyti ir daugelis kitų sporto šakų, kurių varžybose teko dalyvauti.
 
- O ar patartumėte kitiems sekti jūsų pėdomis – treniruotis tokiu intensyviu treniruočių grafiku?
 
- Tikrai nepatarčiau. Galima viską daryti protingiau, ramiau, nuosekliau. Treniruočių apimtis lemia ir individualūs organizmo skirtumai.
Sportavimas yra labai naudingas, bet išlieka rizika persitreniruoti. Noriu pabrėžti, kad ir aš ne iškart pradėjau sportuoti visą dieną, prie tokių krūvių ėjau palaipsniui, kaitaliojau pratimus. Jėgos pratimų ir negalėtum daryti visą dieną, tad po valandos-poros keisdavau juos kitais, lengvesniais, lavinančiais kitas fizines savybes.
Tačiau bet kuriuo atveju judėjimo apimtys buvo didžiulės. Kartais pavartau savo senus užrašus, kuriuose žymėjausi, kiek ko esu padaręs... skaičiai išties atrodo įspūdingai.
 
- Kodėl žmonėms su judėjimo sutrikimais svarbu nenumoti į sportą? Kuo jis naudingas?
 
- Manau, kad negalią turintiems žmonėms, ir ypač judėjimo – tiesiog būtina sportuoti, nes reikia stiprinti kūną. Ir jokiais būdais į tai negalima numoti ranka, kaip sakote. Bet koks fizinis krūvis apskritai suteikia daugybę teigiamų dalykų, o tuo labiau, judantiems vežimėlyje žmonėms. Tada jis ne tik naudingas sveikatai, bet ir paruošia gyvenimui, pagerina jo kokybę.
Sportuojantys žmonės su negalia yra savarankiškesni, atsparesni ligoms, gali daugiau nuveikti per dieną lyginant su tais, kurie neužsiima sportine veikla. Ir priešingai, tiems, kurie nesportuoja, viskas yra daug sunkiau.
Kai turi gerą fizinę formą, gali įveikti daug daugiau dėl negalios kylančių kliūčių. Ir dėl to nereikia būti sportininku, užtenka bendro fizinio aktyvumo, kad ateitų džiuginantis rezultatas.
 
- Judėjimo sutrikimai yra labai skirtingi, turbūt skiriasi ir iššūkiai, su kuriais susiduria pradedantys treniruotes žmonės?
 
- Judėjimo negalių yra labai įvairių, skiriasi jų priežastis, formos. Vieni žmonės gali laisvai judėti vežimėliu, kitų judesiai labai apriboti ir vežimėlyje, nes kūno dalis aukščiau juosmens yra nejudri. Ta įvairovė ir lemia specifiką, būdus, kaip įsitraukti į sportinę veiklą.
 
- Ar pakanka asmeninių trenerių, kineziterapeutų, kurie specializuotų dirbant su tokiais klientais. Ir ar svarbu tokį turėti?
 
- Tikrai svarbu turėti savo trenerius, kadangi yra nemažai specifinės informacijos, kurią būtina žinoti treniruojant žmones su negalia. Kineziterapeutai dirba vykstant reabilitacijai, bet grįžus namo ir pradėjus gyventi savarankiškai, labai reikalingi treneriai, kurie padėtų ir teisingai nukreiptų fizinio aktyvumo klausimais.
Tų specialistų kažkiek turime. Lietuvos sporto universitete yra žmonių su negalia sporto trenerio specializacija. Visgi specialistų trūkumas jaučiamas. Asmuo atėjęs į sporto klubą elementariai susiduria su šia problema. Kartais treneriams užtenka ir bendrųjų žinių, tačiau kuo didesnė negalia, tuo daugiau specifinių žinių reikia.
 
- Ką patartumėte žmogui, kuris nori pradėti treniruotis – kur jam kreiptis, kur ieškoti tokių galimybių?
 
- Vienas kelių, ieškoti specializuotų žmonių su negalia sporto klubų. Tačiau juose yra galinčių patarti profesionalių trenerių. Žinoma, ten nerasite visų sporto šakų, bet šie sporto klubai tikrai daug dirba bendro fizinio ugdymo srityje.
Taip pat galima kreiptis ir į Lietuvos neįgaliųjų sporto federaciją. Mes padedami nukreipdami pas specialistus viename ar kitame mieste – gerai žinome tą lauką, kur kokios galimybės. Atsižvelgiant į tai, ko žmogus nori, kas jam tinka, stengiamės pagelbėti.
 
- Visgi pasiūlos problema egzistuoja?
 
- Šioje vietoje tikrai egzistuoja problema ir sakyčiau, kad ji sisteminė. Trūksta pasiūlos lyginant su tais žmonėmis, kurie neturi negalios. Savivaldybėse yra sporto centrai, mokyklos, tačiau juose nėra žmonių su negalia grupių. Jei jos atsirastų, arba būtų steigiamos integruotos grupės, situacija iš esmės pajudėtų į gerąją pusę. Deja, kol kas ji nesprendžiama.
 
- Pabaigai – kokios problemos aktualiausios paralimpiečiams Lietuvoje? O gal priešingai, norėtumėte pasidžiaugti?
 
- Džiaugtis visada yra dėl ko, ir reikia tai daryti. Nebūna visada viskas blogai. Parolimpinio ir viso neįgaliųjų sporto situacija pagerėjusi, finansavimas geresnis, sportininkai turi daugiau galimybių pasirengimui, svarbiausiems startams.
Tačiau ir aukšto meistriškumo paralimpiniame sporte turime trenerių problemą. Pavyzdžiui, vežimėlių krepšinis, tinklinis sėdint reikalauja specifinių žinių turinčių specialistų, jų turime, tačiau iškyla jų įdarbinimo problema savivaldybių sporto mokyklose ir sporto centruose.
Taip pat neturime atskirų grupių elitiniams sportininkams. Lietuvoje yra gerų pavyzdžių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, kai pas stiprius trenerius į bendras grupes integruojami sportininkai su negalia, bet pas mus to dar mažai, nėra paprastas ir pats tokių grupių formavimo procesas.
Vėlgi, jei aukščiausiame lygyje tų galimybių dar yra, tai perspektyviam jaunimui, kuris jau dalyvauja tarptautinėse varžybose, ši problema neišspręsta.
 
- Ar tai finansavimo ar ir žmonių trūkumo klausimas?
 
- Tai daugiau finansavimo, ir būtent savivaldybėse klausimas, nes, kaip jau minėjau, federacijos kelerius metus finansavimas buvo pagerėjęs ir to rezultatai pasijuto iškart.
Dar viena problemėlė, aktuali neįgaliųjų sportui – bazių pritaikymas ir prieinamumas. Turime puikiai pritaikytas treniruočių erdves žmonėms su negalia naujuose sporto centruose, tačiau ne visur dar bazės pakankamai pritaikytos sunkią judėjimo negalią turintiems asmenims. Dažnai šiuo metu pasitaikanti bazių prieinamumo problema, nors patekimas ir geras, tik bėda, jog neįgaliems asmenims nelabai yra kur įsiterpti į esamą treniruočių grafiką. Nuvažiuoji į maniežą, bet laikas – devintą ar net dešimtą vakare tik laisvas, kada neįgalūs sportininkai gali treniruotis.
 
- Kodėl taip nutinka?
 
- Sporto centrai, mokyklos dėliojasi grafikus ir toks laikas skiriamas neįgaliems sportininkams. Suprantu, norinčių daug, tačiau tai manau gali būti ir požiūrio klausimas. Tikiu, kad norint galima viską suderinti.

---

 
Trumpai
K.Skučas Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos federacijai vadovauja nuo 2021-ųjų. Jis dalyvavo penkeriose parolimpinėse žaidynėse, 2004 metais Atėnuose iškovojo parolimpinį sidabrą, pasaulio čempionatuose dusyk pelnė sidabro medalius, Europos čempionate yra iškovojęs auksą, sidabrą ir bronzą.
1997 m. Lietuvos kūno kultūros institute įgijo taikomosios kūno kultūros specialybę, nuo 1999 m. šiame universitete dėstė, dirbo mokslinį darbą.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: