Atsiranda ankstyvoje vaikystėje

„Emocine priklausomybe vadinama situacija, kuomet asmuo labiau reaguoja į kito žmogaus jausmus nei savo, negali pasakyti, kad artimojo veiksmai liūdina ir skaudina. Emocinė priklausomybė yra išmoktas reagavimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Vaikams tenka nuolatos spėlioti tėvų nuotaikas ir visą laiką bandyti ištaisyti slogias emocijas. Mažamečiams kuriamas įsitikinimas, kad jie privalo linksminti, guosti, išklausyti tėvus, nesulaukiant pakankamai grįžtamosios reakcijos. Pamažu vaikai tampa priklausomi nuo tėvų nuotaikų ir dažnai pamiršta saviškę“, – teigė psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas.

 
Pasak jo, visa atsakomybė dėl emocinės priklausomybės atsiradimo krenta ant globėjų pečių, nes šis fenomenas yra išugdomas ankstyvoje vaikystėje.
 
„Kai vaikas eina į mokyklą, jis jau turi susiformavusią emocinę priklausomybę. Įgūdis formuojasi per pirmuosius penkerius gyvenimo metus, kai tik vaikas išmoksta atskirti suaugusius kaip atskirus asmenis. Mažametis sužino, kad gali paveikti tėvų nuotaikas, juos pralinksminti ar supykdyti, – aiškino psichoterapeutas. – Jeigu globėjai atspindi vaiko nuotaikas, išklauso ir padeda, tuomet ima formuotis empatija. Tačiau jeigu tėvai to padaryti negali, susidaro vienpusė reakcija, dažnai nuvedanti netinkamu keliu.“
 
Nors emocinė priklausomybė favoritų nesirenka, šis įgūdis gali nesusiformuoti specifinių savybių turintiems vaikams.
 
„Šiam fenomenui dažniausiai nepasiduoda iš prigimties šizoidiniai vaikai. Toks vaikas yra linkęs atsiskirti nuo kitų žmonių emocijų, todėl jis neturės automatinės reakcijos guosti ir gelbėti. Taip pat emocinė priklausomybė neišsivysto sociopatiškiems vaikams, kurie paprasčiausiai negali jausti kitų žmonių nuotaikų. Be to, į jaunuolį išaugęs narciziškas vaikas irgi sunkiai suvokia, kad šalia jo yra gyvi žmonės. Toks asmuo aplinkinius traktuoja kaip žiūrovus, fanus arba priešus ir menkystas“, – perspėjo pašnekovas.
 
Gresia rimtos ligos
 
Psichologas kvietė įsivaizduoti vaiką, kuris visą dieną būna vienas. Tėvai dirba, seneliai serga, yra mažų brolių ar seserų, kuriais reikia rūpintis, prižiūrėti, padėti atsipalaiduoti po sunkios dienos. „Todėl užaugęs žmogus nesupranta, kad gali egzistuoti atskirai, be šalia esančio žmogaus, kuriam reikėtų pagalbos. Emociškai priklausomas žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis gali kam nors rūpėti. Jam nuo mažens buvo svarbūs artimi žmonės, tačiau nesusiformavo įsitikinimas, kad ir kitiems jis taip pat rūpi. Toks žmogus patiki, kad jeigu nesirūpins nedėkingu, atstumiančiu, o neretai ir smurtaujančiu artimuoju, ir pats neegzistuos. Šis mąstymas – itin kenksmingas sveikatai“, – sakė O.Lapinas.
 
Pasak jo, jeigu emociškai priklausomam žmogui pasiseka ir jo partneris neturi priklausomybių, nėra agresyvaus charakterio, tuomet santykiai turėtų formuotis gražiai – toks žmogus tiesiog būtų jautresnis, nepaprastai rūpestingas. Tačiau jeigu visgi nepasiseka ir atsiranda emociškai sunkus partneris, žmogus įsijaučia į gelbėtojo vaidmenį iki maksimumo. Tuomet žmogus nevalgo, nemiega, nesiilsi, nejaučia jokio malonumo gyvenime, tik aptarnauja antrąją pusę.
 
„Bėgant laikui žmogus ima jausti perdegimo simptomus, gali susirgti depresija. Jis atrodo išsekęs, neišsimiegojęs. Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys gali pakenkti ir fizinei sveikatai. Atsiras opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena. Tuomet specialistai atkreipia dėmesį ne į fizinės sveikatos simptomą, o į kur kas giliau slypinčią problemą ir gali pradėti ją gydyti. Pacientai išgirsta iš specialistų, kad jų gyvenimo stilius yra alinantis sveikatą ir tik tuomet susimąsto, kad būtų verta ką nors keisti“, – sakė O.Lapinas.
 
Būtinas lūžio taškas
 
„Emocinė priklausomybė yra pakankamai dažna, tačiau kartais būna gerokai paslėpta. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikas, kuris turi problemų mokykloje. Arba vienas iš sutuoktinių, kuris įtaria, kad kas nors yra ne taip“, – aiškino pašnekovas.
 
Specialisto teigimu, šie žmonės retai sulaukia pagalbos iš aplinkinių, nes jie nesavanaudę pagalbą mato kaip gerbtiną charakterio savybę.
 
„Šeimoje tokie gelbėtojai netgi sulaukia palaikymo iš artimųjų už rūpestį. Tuo labiau aplinkoje, kurioje rūpestis kitu, nuolankumas, kantrybė yra matomi, kaip nepaprastai teigiami charakterio bruožai, – tvirtino jis, primindamas, kad žmogaus savivertę stipriai veikia ir visuomenės standartai. – Visuomenėje yra stipri savanaudiškumo stigma. Labiau iškeliamas rūpinimasis kitu, neįsigilinant į situaciją ir jos padarinius. Svarbu neužmiršti, kad smurtautojais rūpintis nereikia, nes jie ne tik patys stovi ant savo kojų, bet dar ir kenkia partneriui“.
 
O ištrūkti iš užburto rato, pasak specialisto, – itin sudėtinga. Juolab kad manipuliuojantys partneriai nenori prarasti juos gelbėjančio žmogaus. „Dažnai žmogus, kuris smurtauja, nenori paleisti jam padedančio partnerio, nes su juo yra patogu. Taip pat atsiranda tokie veiksniai kaip socialinis statusas. Būti susituokusiam yra geriau nei nesusituokusiam, turėti žmogų namuose – geriau nei būti vienam. Ypač jeigu jau susiformavo įpročiai, tradicijos, atsiranda vaikai, kuriems reikia parodyti, kas yra šeima. Šie dalykai dar labiau stiprina emocinę priklausomybę“, – kalbėjo O.Lapinas.
 
Galiausiai tik pasiekęs lūžio tašką žmogus gali sukaupti jėgas ir atsigręžti į vaikystėje patirtą skausmą – būtent šis požiūrio pakeitimas padeda ištrūkti ir iš smurtinių santykių.
 
„Emocinė nepriklausomybė yra itin drąsus žingsnis. Todėl žmogus dažniausiai turi atsidurti visiškoje duobėje, kad sutelktų paskutines jėgas ir imtų priešintis. Tai padaręs pastebi, kad viduje turi itin daug pusiau paslėpto, lėtinio, nuolatinio skausmo. O tuomet ateis laikas tą skausmą išgyventi ir paleisti“, – teigė psichologas.
 
O.Lapinas išryškino emocinės nepriklausomybės žingsnius. Pastebėjus problemą pirmiausia būtina suprasti, kad sutuoktiniu rūpinasi ne savo noru, o dėl vaikystėje primestos, daugybę metų sąžiningai atliekamo vaidmens. Taip pat būtina rasti žmonių, kurie išstumtų į dienos šviesą kitą, įskaudintą, kiek piktą pusę. Galiausiai teks išgyventi išjautimo fazę, kurios metu ši užgniaužta pusė apsigyvena žmogaus viduje. Psichologas patikino, kad tik po ilgos savirefleksijos kelionės ir psichologinio gijimo žmogus žinos, kaip tvirtai pasakyti „ne“ ir kaip įvertinti asmeninius poreikius nebūnant paveiktam aplinkinių norų ir standartų.

---

 
Verta žinoti

Štai kokie emocinės priklausomybės požymiai gali atsirasti vienam ar abiem partneriams (mylimiesiems, tarp tėvų ir vaikų, kolegų, draugų):
Dažnai jaučiamas pavydas, kiti žmonės vertinami kaip grėsmė santykiams.
Noras leisti laiką tik vienas su kitu, jaučiamas įtūžis, jeigu tai nepatenkinama.
Interesai bendrauti su kitais visiškai dingsta, svarbiausi tik tie vieni santykiai.
 
Nuolatinės mintys ir rūpesčiai apie draugystės partnerio išvaizdą, asmenybę, problemas ir interesus, o į savo gyvenimą dėmesio nekreipiama.
Neplanuoja savo gyvenimo, jeigu tame nedalyvauja partneris.
Nemato draugo trūkumų, jų nepastebi ir nepriima.
Partnerį dažnai mini pokalbiuose, jaučiasi laisvai kalbėdamas jo vardu.

Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų




Partneriai: