Šaknys grožio kulte
 
„Persivalgymo sutrikimas nuo įprasto persivalgymo skiriasi net ne vienu aspektu. Kartas nuo karto, dažniausiai per šventes, persivalgome visi, tačiau persivalgymo sutrikimas skatina didžiulį norą valgyti ir jis trunka 3-6 mėnesius“, – sakė D.Barysė.
 
Pasak jos, žmogų lydi kontrolės praradimo jausmas, nuo persivalgymo jaučiamas diskomfortas, bet asmuo negali sustoti. Pamažu atsiranda tam tikra disociacija, atsiskyrimas nuo kūno, nežinojimas, kas vyksta. „Valgoma slaptai, po persivalgymo jaučiama gėda, žmogus sako, kad rytoj nieko nevalgys, tačiau jį vis tiek nuolatos kankina mintys apie valgymą, kalorijų skaičiavimą, žmogus iš įvairiausių kampų tikrina kūną. Taip užsukamas ratas.“
 
Psichologė aiškino, kad būtent nuolatinio kūno tikrinimo atsikratyti yra sunku. Šis veiksmas paliečia ir asmens privatumą – susikuriama alternatyvi savęs versija, kaukė, įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus privalo būti vienoks ar kitoks.
 

„Persivalgymo sutrikimą lemia ir genetiniai, ir psichologiniai veiksniai. Užuomazgos atsiranda vienu ar kitu būdu – dažnai dėl trauminių įvykių, kurie susimaišę su visuomenės nuostatomis apie valgymą, lieknumo kultą, veikia psichiką ir nuo kurių sunku atsilaikyti. Ypač paauglystėje pradeda kilti mintys, kad visko per daug, žmogus neturi kontrolės“, – sakė savopuseje.lt psichologė, savanoriaujanti Valgymo sutrikimų linijoje, Dovilė Barysė.

 
Ji pabrėžė, kad lieknumo kultas šaknis įleidžia gerokai per anksti. Mažametis jau būna „pamokytas“ ne tik atpažinti išvaizdos skirtumus, bet ir kuo greičiau juos keisti.
 
„Mergaitės ir berniukai dar maždaug iki šešerių metų sužino, kad didelis svoris yra blogas dalykas. Iki 10 metų vaikai jau turi supratimą, kurią kūno dalį reikėtų taisyti, ploninti ar kitaip keisti. Daugybė paauglių laikosi įvairiausių dietų. Todėl prakalbus apie valgymo sutrikimus iš karto matome, kad kalbame ne apie sveiką ir nesveiką maistą, o tam tikrą nustatytą išvaizdos idealą. Svarbu neužmiršti, kad nesveikas maistas yra nuodingas, sugedęs, o ne tas, kuris turi daugiau kalorijų“, – situaciją pristatė psichologė.
 
Persivalgymo sutrikimas nematomas
 
„Persivalgymo sutrikimas yra dar dažnesnis nei anoreksija ar bulimija, nors apie jas kalbama daugiau. Paprastai žmonės su persivalgymo sutrikimu nesikreipia pagalbos galvodami, kad jiems kol kas dar nėra „taip blogai“. Jie valgo slėpdamiesi, kad niekas nematytų ir nežinotų, nors kai kuriais atvejais, ypač tarp vyresnių moterų ir vyrų, persivalgymas atrodo kaip normalus dalykas“, – kalbėjo D.Barysė paaiškindama, kad šios idėjos atsirado iš senų pamokymų.
 
„Turime nemažai įsitikinimų, kad tai, ką įdėjo į lėkštę, privalu suvalgyti, kad maistas yra būtina šventės ar paminėjimo dalis. Reikia prisiminti ir pramoginio maisto kategoriją – tai toks maistas, kuris sukelia daug džiaugsmo. Į sąrašą dažnai patenka įvairūs užkandžiai ir desertai. Tačiau nors yra kalbama apie „emocinį valgymą“, tiesa tokia, kad visas valgymas yra emocinis – kai skaniai valgome, jaučiamės gerai, ypač, jei valgome leisdami laiką su draugais ar artimaisiais“, – sakė ji.
 
Nors persivalgymo sutrikimas kyla dėl psichologinių problemų, jis gali pakenkti ir žmogaus fiziologijai. Tačiau sveikatos problemas geba nustatyti tik patyręs gydytojas – „žinančiųjų“ patarimai gali tik dar labiau pakenkti.
 
„Žala priklauso nuo žmogaus fiziologijos – reikia suprasti, kad valgymo sutrikimai neturi kokio nors savotiško išorės vaizdo. Viskas priklauso nuo to, kas vyksta su žmogumi. Suprantama, kai atsiranda priepuolinis valgymas, prarandama kontrolė, yra veikiamas skrandis, žarnynas, virškinimo sistema. Tačiau daug kas galvoja, kad jeigu mato itin liekną arba stambesnį žmogų, gali drąsiai nustatyti diagnozę. Taip tikrai nėra“, – įspėjo psichologė.
 
Šiuo metu yra daug kalbama ir apie sveikatai kenkiančią nutukimo ligą, tačiau D.Barysė pabrėžė, kad nors kai kuriais atvejais gali būti jaučiamas sąryšis, ligų sieti tarpusavyje nederėtų: „Galime kalbėti apie visų minimą kūno masės indeksą (KMI), bet šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog kai kuriais atvejais aukštesnę riziką širdies ir kraujagyslių ligoms turi būtent žemesnį kūno masės indeksą turintys žmonės.“
 
Kreiptis turi pats
 
„Kaip ir su kai kuriais kitais sutrikimais, žmonės turi patys ateiti ir pasisakyti, kad jiems reikia pagalbos. Keisčiausia, kad dažnai ir patys psichologai nepasidomi – o kaip tau yra su valgymu? – atkreipė dėmesį D.Barysė. – Artimieji priversti žmogų apsilankyti pas specialistą negali – jam pačiam turi užsižiebti lemputė. Jeigu jį spausime, visiškai natūrali psichologinė reakcija yra ieškoti daugiau argumentų prieš. Didelė problema su valgymo sutrikimais yra ta, kad kulminaciniais, kritiškais momentais 60-80 proc. laiko užima mintys apie kūną. Tai yra didžiulė kančia, todėl artimieji gali padėti savo pavyzdžiu, palaikymu.“
 
Pasak psichologės, žmogui nusprendus ieškotis pagalbos, galima kreiptis į tam pritaikytas gydymo įstaigas, kuriose bus siekiama ne tik atsikratyti žalingų įpročių, bet ir susigrąžinti savivertę.
 
„Taip pat kaip ir su kitais valgymo sutrikimais, sergantiems persivalgymo sutrikimu turi būti vykdomas kompleksinis gydymas. Su dietologo konsultacija nustatoma, kiek ir kokio maisto žmogus turėtų vartoti. Dėl persivalgymo sutrikimo yra vykdomas didelis maisto ribojimas, stengiasi nepersivalgyti. Dažnai teikiamas ir medikamentinis gydymas bei psichoterapija, siekiant suvaldyti nerimą ir depresiją. Pasitelkiamos ir emocijų valdymo priemonės, nes žmogus dėl nestabilių emocijų yra linkęs save apdovanoti arba bausti valgymu“, – teigė D.Barysė.
 
Pasak jos, kartą susirgę kuriuo nors valgymo sutrikimu, net jeigu pajėgė pagyti, žmonės tampa priklausomybės įkaitais – mažiausia detalė gali vėl įtraukti į netinkamo valgymo sūkurį.
 
„Svarbu neužmiršti, kad valgymo sutrikimai turi tam tikrą priklausomybės elementą. Tai reiškia, kad ištikus vienokei ar kitokiai krizei minčių kontroliuoti, riboti maistą gali atsirasti vėl iš naujo. Jeigu žmogaus gyvenimą ištinka krizė, jis kurį laiką dėl streso negali valgyti, tuomet yra pakankamai lengva įsisukti į ribojimo ratą, o ribojimas visada skatina persivalgymą, – sakė psichologė pridurdama, kad tai yra per šimtmečius įsišaknijęs refleksas. – Mūsų žmogus evoliuciškai per daugybę metų yra patyręs ribojimą. Todėl išsiuntę signalą „dabar tu negali valgyti“, kitą kartą, kai jau tai galėsime, kūnas noras „atsiimti“ kur kas daugiau. Vadinasi, krizės gali labai išprovokuoti persivalgymo epizodus. Todėl šiuo atveju yra svarbūs terapiniai dalykai – tiek emocijų valdymo įgūdžiai, tiek savivertės kėlimas.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!