- Leiskite, atspėsiu: jaunystėje turbūt svajojote būti arba automobilių mechanikas, arba medikas?
- Patiko radioelektronika ir architektūra, bet pasirinkau mediciną. Man patinka didžiulės operacijos, reikalaujančios daug dėmesio, pasiruošimo, kurios chirurgui sukelia stresą. Visi galvoja, kad chirurgas kaip automechanikas: atėjo į dirbtuves, suremontavo ir išėjo. Deja, taip nėra. Jeigu chirurgas nebejaučia streso prieš rimtą operaciją, jam pats metas eiti mokyti kitų.
 
- Kiek truko ilgiausia jūsų karjeros operacija?
- Ilgiausia buvo, kada su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku dirbome vienoje komandoje. Kokias šešias valandas triūsėme. Jį prisimenu kaip profesionalų chirurgą, labai keista, kad jis vis dėlto pasuko į politiką.
Dabartiniais laikais operacijų trukmė sutrumpėjusi, chirurginė technika, technologijos yra stipriai pažengusios į priekį. Mūsų specialybė įdomi tuo, kad yra daug trimačių metodų, kurie naudojami operacijos metu, dinamiškai kintančių konstrukcijų, instrumentų, implantų.
Tik spėk domėtis, dalyvauti suvažiavimuose, konferencijose ir diegti naujas metodikas.
Implantacinėje chirurgijoje gelbsti naujos informacinių technologijų metodikos. Galime operaciją planuoti interaktyviai: turėdami rentgenogramas, kompiuteryje virtualiai dėliojame implantus, tiesiname deformuotas galūnes – labai įdomus ir kūrybingas darbas.
 
- Kodėl pastaruoju metu padaugėjo įvairių traumų?
- Pagal į ligoninę patekusių pacientų srautą,galiu pasakyti, kad traumų gana daug. Kartais pajuokaujame: kaip karo lauko chirurgijoje. Kartais kaltas alkoholis, kartais - neatsargumas.
 
- Kokie yra linksmiausi traumas patyrusių pacientų atvejai?
- Gal geriau papasakosiu, kaip buvo man pačiam. O aš, kaip įprasta, pavyzdingas gydytojas, sakydavau: reikia sužinoti traumos mechanizmą, kaip įvyko trauma, kaip žmogus griuvo, kokioje padėtyje buvo atsidūrusi galūnė ir visas kūnas, kad diagnozė būtų nustatoma kokybiškai. Ir aš, prieš disertacijos gynimą atidavęs straipsnį, bėgau iš medicininio žurnalo redakcijos. Ant laiptų buvo palikta vadinamojo ruberoido lakštų. Bėgdamas per kelis laiptelius slydau su tuo lakštu ir griuvau taip, kad mano kairioji koja keletą kartų kažkur sukinėjosi. Pagalvojau, kad turėjo kas nors rimto įvykti. Paskui pradėjau iš lėto judinti, žiūriu, juda mano galūnės.
Nuo tada pacientų detaliai apie traumos mechanizmą neklausinėju, nes sudėtinga papasakoti, kas įvyksta akimirksniu.
 
- Dabar madingi įvairūs ekstremalūs pomėgiai. Ką turėtumėte pasakyti jais besižavintiems žmonėms?
- Džiugu, kad žmonės suranda ramybę, poilsį, tačiau bet kuriam ekstremaliam veiksmui reikia pasiruošimo. Deja, mūsų tautiečiai nemėgsta to daryti. Jie įsivaizduoja, kad su dideliu pilvu ir dviem mažom kojytėm nuvažiuos ant kalno ir paslidinės kaip profesionalūs slidininkai. Iš tikrųjų reikia ruoštis. Žinau keletą kolegų, kurie slidinėjimui ruošiasi keletą mėnesių.
 
- Bet užtat traumatologai turi darbo! Žiūrėkite, ligoninėse netgi kuriami traumatologijos, ortopedijos centrai!
- Kalbant apie centrus – sveikintinas dalykas. Iš tikrųjų tai turėjo būti daroma žymiai anksčiau. Sistemą, kad žmogus kuo skubiau patektų ten, kur jis privalo patekti, iš tikrųjų reikia sutvarkyti kaip yra išsivysčiusiose šalyse.
Puikiai žinote, kad yra daug autoįvykių, nelaimingų atsitikimų. Daugiau negu kitose šalyse, kur jau seniai tokia sistema egzistuoja. Pas mus išvis jokios sistemos nebuvo. Manau, kad bent neįgalumo atvejų turėtų sumažėti, žmonių gyvenimo kokybė po gydymo turėtų gerėti, kai sistema įsigalios ir veiks visu pajėgumu.
 
- Užsienyje populiarios kojų ilginimo operacijos. Lietuvoje irgi dėl to kreipiamasi į chirurgus?
- Ir aš pats esu ne vieną operavęs – ilginęs, tiesinęs kojas, kai to būtinai reikėdavo. Dėl grožio irgi. Bet paskui supratau: dėkui Dievui, sėkmingai praėjo, bet tai pernelyg didelė psichologinė trauma pačiam chirurgui. Ateina sveika, graži dama ir sako: Dievas man davė truputį kreivesnes kojas... Iš pradžių pacientės būna labai susižavėjusios.
Tačiau po operacijos galimos tokios komplikacijos, kad žmogus pamirš, kas yra estetika ir grožis.
Būtų mano artimas žmogus, kategoriškai sakyčiau: negalima to daryti. Galų gale ir moterims pernelyg didelė rizika, kuri žymiai viršija galimą naudą. Šiuo atveju turėtų nugalėti protas. Įsivaizduokite, sveikam žmogui padaryti ne vienos, o abiejų kojų atvirą lūžį. Po to jį fiksuoti, koreguoti iš lėto, leidžiant minimaliai vaikščioti, nors to nepavadinsi vaikščiojimu. Nemanau, kad tai yra geras metodas.
 
- Ar tiesa, kad žmogus per gyvenimą gali atlikti tik tam tikrą skaičių judesių, kad „nenudilintų“ rankų arba kojų sąnarių? Tarkime, jeigu spaudi mygtuką daugybę kartų, jis suges. O ranka?
- Mygtukas suges, o ranka – ne. Atsakymas paprastas: iš tikrųjų ne. Yra tik amžiniai pokyčiai, kurie sąlygoja atskirų organų ilgaamžiškumą. Kuo daugiau spausi, tuo labiau treniruotas būsi. Aš manau, kuo žmogus aktyvesnis, tuo jo psichologija bus labiau pasiruošusi progresyviam, įtemptam gyvenimui, ir jis tik pratęs gyvenimo trukmę.

Dosjė
Habilituotas medicinos mokslų daktaras
1978 m. baigė Kauno medicinos institutą.
1981-1986 m. dirbo Latvijos mokslų tiriamajame ortopedijos traumatologijos institute. Vėliau – Šv. Jokūbo ligoninėje.
Nuo 1991 m. – Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje (VGPUL)
Nuo 2004 m. – VGPUL III-ojo ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas.
Nuo 2003 m. – UAB "Kardiolita", gydytojas ortopedas – traumatologas.
Parašė daugiau nei 50 mokslinių straipsnių, skaitė mokslo ir kitų pranešimų.
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos viceprezidentas.
Europos ortopedų traumatologų federacijos ir generalinės asamblėjos narys.
Lietuvos pediatrų draugijos narys.
Vilniaus universiteto eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto mokslo tarybos narys.