- Po rezidentūros durys atviros į daug kur, tačiau jūs nusprendėte prisijungti prie Centro poliklinikos kolektyvo...
 
- Centro poliklinikoje yra tikrai smagus kolektyvas, visi geranoriški, paslaugūs, padeda, nėra vadinamųjų darbo nusimetimų nuo savęs, visi atlieka jiems paskirtas užduotis. Siekiama dirbti kuo greičiau, kad vyresniems pacientams nereiktų laukti. Girdime kalbų: oi, reikia laukti keturis mėnesius... Ne, mes susišnekame: galbūt vienas gydytojas yra labiau užimtas, tada paderinama, kad perims kitas.
 
- Ar medicina buvo ta sritis, kurią žymėjote pirmu numeriu prieš įstodamas į universitetą?
 
- Planavau sekti senelio pėdomis – būti architektas. Dešimt metų lankiau dailės mokyklą. Mokslų ir pasirinkimo prasme net nebuvo kitokio svarstymo, bet paskui pamačiau, kad man nelabai sekasi matematika. Dešimtoje klasėje sumąsčiau, kad reikėtų kitaip save įprasminti, o altruistiškas kelias – vienas jų. Maža detalė – nebuvau pats mėgstamiausias klasėje vaikas, neturėjau daug draugų ir todėl norėjau jiems įrodyti, kad sugebu daug. Taip ir nušoviau du zuikius vienu šūviu. Po mokyklos baigimo praleidau metus, kad tikrai įstočiau į mediciną ir per tuos laisvus metus norai nepasikeitė, likau prie vieno vienintelio pasirinkimo.
 
- Medicinoje specializacijų yra tiek daug, kad tampa sunku pasirinkti patraukliausią...
 
- Kai studijos tik prasidėjo, negalvojau apie jokias chirurgines specialybes. Buvo mintis eiti į plastikos chirurgiją, bet studijavau Kaune ir mes maždaug žinojome, kas kur stos, tai šiek tiek lėmė sprendimą. Antrais metais bandžiau eiti į ginekologiją, man ten patiko ir praktikos neblogai sekėsi. Trečiais metais vienas pažįstamų daktarų pasiūlė rinktis urologiją ir man patiko. Mane domina rimta seksualinė medicina, seksologija, tokios, sakykime, tabu temos Lietuvoje. Norisi prisidėto prie liberalumo, švietimo ir visuomenės pokyčio.
 
- Net ir pačios mėgstamiausios studijos dažnai turi kokį nors studentų nemylimą dalyką, dėstytoją arba...
 
- Susiraukti vertė pirmi treji metai, visi klinikiniai dalykai, kai mokaisi to, ko, tau, atrodo, niekada neprireiks, pavyzdžiui, aukštosios fizikos. Didžioji dalis mano draugų buvo ketvirtakursiai, jie nesimokė medicinos, todėl jiems artėjo studijų galas, kiti buvo pradėję darbuotis, o aš žinojau, kad man čia reikės vargti ne vienerius metus. Tačiau patiko ketvirtame kurse psichiatrijos paskaitos. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris privertė susimąstyti – gal būtų verta pakeisti specialybę iš urologijos į psichiatriją?
 
- Psichiatrija sužavėjo, tačiau vis tiek pasilikote prie urologijos – kas buvo tas akcentas, nulėmęs apsisprendimą?
 
- Per didelį indėlį jau buvau padaręs. Kai buvau ketvirtame penktame kurse kilo psichiatrijos bumas, ji tapo paklausia specialybe. Mūsų chirurginio modulio ligos istorijos yra ne lakoniškos, rašome viską konkrečiai, tačiau terapinio gydymo gydytojai rašo viską plačiau, mes iš jų juokiamės, nes jiems tikrai reikia prirašyti krūvas detalių. Psichiatrai rašo viską nuo pat gimimo. Net trumpiausia paciento ligos istorija yra dvylikos puslapių ilgumo – turi būti gimęs rašytoju, kad pasuktum į šį medicinos kelią.
Na, o urologija yra nišinė specialybė, tarp kitų tai tikrai jaučiasi: stojantys į kardiologiją, anesteziologiją ar radiologiją konkuruoja stipriai, bet man būnant šeštame kurse su manimi konkuravo ketvirtakursiai ir penktakursiai, paskui, rezidentūros metu, konkuravo tie, kurie norėjo likti geresnėse vietose. Kai įstojau į rezidentūrą, daktarai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos sakė, kad mūsų pasirinkimas stoti yra keistas, nes mūsų daug. Ir tik nuo ketvirtų metų kažkas nutiko pačioje sveikatos sistemoje, dabar tik Kauno klinikos nesiūlo darbo vietų, o mes, baigiantys mokslus šiemet, buvome paklausūs.
 
- Mediko darbas nėra lengvas. Kas vargina labiausiai?

- Labiausiai psichologiškai vargina budėjimai – rezidentūra prasidėjo rugsėjį ar rugpjūtį, o liepą pradėjau budėti Anykščiuose. Žinojimas, kad nemiegosi savo lovoje net keletą dienų, yra nemalonus dalykas, nes kai esi jaunesnis gydytojas, tu gausi paskutinius penkis budėjimus ir prarasi dalį savaitgalių. Taip pat pagal senesnę sistemą, kadangi tu esi jaunesnis gydytojas, operuoji vėlesniais laikais, todėl susidėti operacijų planus tampa sudėtingiau. Šitie dalykai liūdina, bet tai yra pačios sveikatos sistemos klaida.
 
- Prieš dvejus metus vykote į Ukrainą slaugyti sužeistųjų. Kas paskatino jungtis prie šios kelionės?
 
- Karas prasidėjo vasarį, o mes po poros mėnesių, balandį, išvykome į Ukrainą. Tuo metu Charkivas dar buvo apsuptas, todėl buvome atraminėje Charkivo ligoninėje. Tos patirties nelinkėčiau niekam, o ypač Lietuvai. Kiekvieną vakarą į gydymo įstaigą atveždavo sužeistuosius iš Charkivo, priimamajame būdavo visas personalas – nuo direktoriaus iki ūkvedžių, valytojų ir rezidentų. Ten mačiau tokių trauminių situacijų, kokių pas mus tikrai nepamatysi. Prašymą prisidėti prie iniciatyvos parašiau iš karto, kai prasidėjo karas, nes mano tėtis dirbo Ukrainoje, todėl būdamas 3-7 metų ten gyvenau. Esu grynas lietuvis, gimęs ir augęs Lietuvoje. Galvojau, kad šaudyti neisiu, nemoku ir nesu tam sutvertas, bet galiu pritaikyti medicinos žinias ir praktiką.
 
- Man dažnai teko sutikti gydytojų, kurių pomėgiai itin atitolsta nuo profesinio pašaukimo...
 
- Laisvalaikiu domiuosi teatru, iki išvykdamas apsilankiau visuose Kauno dramos teatro pasirodymuose. Nueinu ir į meno galeriją – toks dailės mokyklos palikimas. Patinka keliauti, nemažai tam skiriu laiko. Einu paplaukioti, lankau Muay-Thai kovos menus, 12-14 metų pravėdinti galvos einu į sporto salę. Man patinka skaityti, elektroninė muzika, bandau nuvykti į įvairius festivalius ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Planuoju miego sąskaita, tikriausiai. Šiuo metu turiu planų net ir lapkričio mėnesiui, draugai ir namiškiai sako „su tavimi negalima paplanuoti nieko spontaniško, nes viskas jau yra suplanuota“. Aš ir sportuoti einu prieš darbą, kurį pradedu septintą, todėl keliuosi penktą, kad viską spėčiau.

---

 
Dosjė
2022 metų balandį prisijungė prie savanoriškos nacionalinės misijos ir išvyko į Ukrainą padėti sužeistiesiems.
2022 metų liepą persikėlė iš Kauno į Vilnių ir pradėjo rezidentūrą Vilniaus universitete Medicinos fakultete.
2024 metų birželį baigė studijas ir įgijo urologo specialybę.
2024 metų rugpjūtį pradėjo dirbti urologu Vilniaus Centro poliklinikoje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!