„Man pradėjo labai slinkti plaukai. Pirmiausiai apsilankiau pas odos gydytoją. Buvau ir pas endokrinologą, ir neurologą. Atliko įvairiausių tyrimų, bet nieko nerado. Po kurio laiko apėmė jausmas, tarsi gerklėje būtų koks nepatogumas: nei skauda, nei ką.
Kelis kartus nuėjau pas otorinolaringologą, kuris mane gydė nuo refliukso. Bet tie vaistai, kuriuos paskyrė, tik sukėlė nepageidaujamą reakciją. Pakilo temperatūra, pradėjo skaudėti pilvą. Vėl apsilankiau pas gydytoją ir pasakiau: čia ne refliuksas, čia kažkas kita. Tuomet mane nusiuntė atlikti endoskopiją: iš karto endoskopuojant pamatė darinį ir paėmė biopsiją. Gydytoja pasakė, kad gali būti ir vėžys. Po savaitės gavau teigiamą atsakymą: man nustatyta onkologinė liga“, - pasakoja Stasė Kanapeckaitė.

Netgi diagnozavus stemplės auglį, moteris nejuto jokių rijimo proceso sutrikimų, o ir virškinimas buvo sklandus.
„Negalėjau patikėti išgirsta diagnoze. Tik vėliau labai retai, kartą per savaitę, keistai pradėdavau kosėti, lyg dirgintų gerklę. O kai pradėjo taikyti chemoterapiją, jau atsirado paburkimas, jaučiau, kad negaliu ryti, kosėju, tada statė zondą ir per jį visą laiką maitino“, - pasakoja vilnietė.

Moteriai, kuriai buvo nustatyta trečios stadijos onkologinė liga, Kauno klinikose buvo atlikta minimaliai invazinė stemplės operacija.
„Mane ilgai operavo – septynias aštuonias valandas. Pooperacinis gydymas buvo sklandus. Iš pradžių buvau intensyvios slaugos palatoje keturias ar penkias dienas, paskui kelias dienas praleidau pooperacinėje ir buvau perkelta į bendrąją palatą.
Po operacijos pirmiausiai pasikeitė valgymo įpročiai: dabar galiu valgyti tik mažais kiekiais, nes mano skrandelis, išpjovus stemplę ir iš skrandžio audinių suformavus naują, yra nedidelis - šimto mililitrų. Turiu valgyti mažai, bet dažnai. Tačiau dabar jaučiuosi neblogai. Tik buvo sunku priprasti prie naujų maitinimosi įpročių“, - pasakoja 65 metų moteris.

---

 Interviu
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Minimaliai invazyvios ir gastrointestinalinės chirurgijos sektoriaus vadovas profesorius Almantas Maleckas:
 
- Sakykite, kuo minimaliai invazinės stemplės operacijos yra išskirtinės?
- Tai yra operacija, kurios metu nedideliais pjūviais pašalinama stemplė ir iš skrandžio audinio suformuojamas savotiškas vamzdelis.
Jis užkeliamas į krūtinės ląstą arba kaklą ir sujungiamas su likusia stemplės dalimi.
Pagrindinis šių operacijų naujumas tas, kad pacientui atliekami trys nedideli pjūviai krūtinėje ir keturi penki nedideli pjūviai pilvo srityje.
Kai tokios operacijos atliekamos atvirai – daromi didžiuliai pjūviai pilvo ir krūtinės srityse, pacientas daug sudėtingiau atsigauna. Po minimaliai invazinių stemplės operacijų žmogus greičiau grįžta į jam įprastą gyvenimą, taigi yra ir tam tikra ekonominė nauda sveikatos priežiūros sistemai.
Net ir pasaulyje tai yra pakankamai inovatyvu, nes nedaug centrų, kurie užsiima stemplės chirurgija, atlieka minimaliai invazyvias operacijas.
 
- Turbūt šios operacijos atliekamos, kai pacientui diagnozuota onkologinė liga?
- Būtent. Kartais būna, kad pažeidžiama stemplė, pavyzdžiui, išgėrus šarminių ar rūgščių medžiagų, ir tenka daryti tokias operacijas. Bet dažniausiai stengiamasi stemplę išsaugoti. O šiuo atveju, kai yra auglys, praktiškai vienintelis gydymo būdas – auglį šalinti, kad pacientas pasveiktų.
 
- Ar stemplės vėžio atvejų Lietuvoje daugėja?
- Lietuvoje stemplės vėžys nėra dažna liga. Stemplės navikai skirstomi į dvi rūšis: stemplės navikai, kurie susiformuoja iš pačios stemplės gleivinės, o kiti navikai atsiranda, kai skrandžio gleivinė pakeičia stemplės gleivinę.
Dažniausiai taip nutinka dėl vadinamojo refliukso, kai rūgštis griaužia, bet pacientai nesigydo ilgą laiką.
Pasaulyje stemplės auglių, kurių pagrindinė priežastis yra rūkymas ir alkoholio vartojimas, mažėja, bet daugėja iš skrandžio gleivinės atsirandančių auglių.
Lietuvoje didesnę dalį sudaro tikrieji stemplės augliai. Jų paplitimas gana nedidelis: maždaug penki šeši atvejai šimtui tūkstančių gyventojų.
 
- Ar tai yra drastiška vėžio forma?
- Gana drastiška, nes prognozės liūdnos. Mat auglys nustatomas pakankamai vėlai, kadangi pacientai iš pradžių jo nejaučia. Dažniausiai kreipiasi tuomet, kai atsiranda rijimo sutrikimų. Bet ir tai ne visi kreipiasi. Kai jau pradeda kristi svoris, pasidaro sunku praryti kietą maistą, tada jau kreipiamasi į gydytojus.
Šios operacijos yra sudėtingos ne tik chirurgine prasme, bet ir pačiam pacientui išgyventi ir pasveikti po jos sudėtinga. Nes, kaip minėjau anksčiau, yra operuojama ir pilvo, ir krūtinės srityje – dviejose gyvybiškai svarbiose ertmėse. Ne visi pacientai ištveria operaciją, mirštamumo ir komplikacijų riziką. Lietuvoje, galime pasakyti, taip išoperuojame kas penktą pacientą – apie dvidešimt procentų. Maždaug aštuoniasdešimt procentų arba auglys jau būna išplitęs, arba paciento būklė neleidžia atlikti tokių sudėtingų operacijų.
 
- Ar ligai turi įtakos blogi mitybos įpročiai?
- Nutukimas tam turi įtakos. Jis yra susijęs su tuo, kad pilvo ertmėje padidėja slėgis. Kai tai nutinka, atsiranda didesnė refliukso arba skrandžio rūgštaus turinio užtekėjimo į stemplę tikimybė. Jis dirgina ir sukelia uždegimą. Yra duomenų, kad labai karštas maistas taip pat gali padidinti susirgimo riziką. Kai kurie žmonės mėgsta netgi labai karštą maistą. Jis irgi degina stemplę ir turi įtakos vėžiui atsirasti. Ir, kaip minėjau, didžiausios įtakos turi rūkymas ir alkoholio vartojimas.
O išgyvenamumas priklauso nuo stemplės auglio stadijos. Ir, kai mes kalbame apie trečios stadijos navikus, kurie dažniausiai yra nustatomi Lietuvoje, po operacijos maždaug apie dešimt penkiolika procentų pacientų išgyvena penkerius metus. Tai yra labai nedaug.
 
- Egzistuoja požiūris: ai, čia tik refliukas, galima pro pirštus žiūrėti.
- Į refliuksą aš nepatarčiau žiūrėti pro pirštus. Aišku, jeigu refliuksas atsiranda tik retai ir nevargina pacientų, nieko baisaus. Bet jeigu refliuksas kamuoja dažnai, būtina išsitirti ir nustatyti jo priežastį. Po kurio laiko reikia pasitikrinti, ar stemplėje neatsirado pakitimų.