- Kokiomis nuotaikomis gyvena jūsų klientai pasiruošimo šventėms laikotarpiu?
- Artėjant didžiosioms metų šventėms, visi daugiau ar mažiau įsitraukiame į papildomus rūpesčius: galvojame, kaip papuošti namus, ką dėsime ant šventinio stalo, renkame dovanas artimiesiems, ieškome būdų suvaldyti šventines išlaidas. Mano klientai – ne išimtis: jie taip pat susiduria su panašiais iššūkiais. Kita vertus, apie juos retai kalbame psichoterapijoje. Kur kas dažniau kartu su klientais tenka ieškoti sprendimų į klausimus, susijusius su artimųjų lankymu ar vienišumu. Tradiciškai Kūčios ir Kalėdos yra laikomos šeimos šventėmis, o Naujieji metai švenčiami su draugais. Iš to kyla nemažai įtampų tiems, kurių santykiai su artimaisiais priešiški, juntamas susvetimėjimas ar susitikimai asocijuojasi su konfliktais. Sunku ir tiems, kurie apskritai neturi artimųjų ar draugų.
 
- Nemaža dalis žmonių pripažįsta, kad šventinis laikotarpis sukelia ir nemažai streso. Kaip atrasti vidinę ramybę ir sumažinti įtampą?
- Stresas nemaža dalimi susijęs su sau keliamais reikalavimais. Jeigu tikimės suorganizuoti nepriekaištingą šventę artimiesiems ir draugams, nustebinti įspūdingomis dovanomis, visur sudalyvauti, įtampos gali kilti daugiau, nei norėtųsi. Siūlau stabtelti, nusiraminti, atsigręžti į save ir paklausti: o ko aš iš tiesų noriu? Ar nesivaikau primetamų standartų? Vardan ko darau tai, ką darau? Ar iš tiesų mano galimybės atitinka sau iškeltus uždavinius? Ar gyvenu laukimu, šventinėmis nuotaikomis, ar sukuosi rūpesčių karuselėj ir laukiu, kada gi tai baigsis? Prieššventinį stresą suvaldyti padeda aiškus planas ir ne per dideli lūkesčiai. Šventės neturėtų virsti įsipareigojimų maratonu. Gerai, kai tęsiamos tradicijos dera su žmogaus vidiniais procesais, vertybėmis bei galimybėmis. Minimalistinis stalas, simbolinės dovanėlės, pagarbus bendravimas gali būti visiškai pakankami gražioms šventėms sukurti. Be to, kad būtume atsparesni stresui, rūpintis savimi reikia nuolat, o ne tik prieš šventes ar po jų.
 
- Ką turėtume daryti ir ko nedaryti, kad susvetimėjimas ir pavydas kitiems it speigas, sukaustantis gamtą šerkšnu, nesustingdytų mūsų širdžių?
- Susvetimėjimo jausmas kyla, kai rodosi, jog kiti yra priešiški ar abejingi. O pavydas atsiranda, kai imame geisti to, ką turi kiti, ir įsivaizduojame, kad tai padarytų mus laimingesnius. Abu šie jausmai pažįstami dažnam. Retai pasitaikydami ir trumpalaikiai jie didelės žalos dažniausiai nepadaro, tačiau kai susiduriame su jais prieššventiniu laikotarpiu, jaučiamės pasimetę, prastesni.
Tiek susvetimėjimo jausmas, tiek pavydas aiškiai disonuoja su šventinėmis nuotaikomis bei skatinimais laiką praleisti drauge, santarvėje ir nepamirštant nė vieno. Užsitęsę minėti jausmai gali tapti rimta problema, apsunkinančia žmogaus adaptaciją ir trikdančia asmeninę laimę.
Kai jaučiamės susvetimėję, vieniši, pavydūs, tai ženklas, kad turime pasirūpinti savo santykiais ir savimi. Galbūt per daug laiko leidžiame internetinėse platybėse ir apleidome gyvą bendravimą? Galbūt susikaupusiam pykčiui leidžiame vadovauti mūsų sprendimams ir per daug atitolome nuo kitų? O galbūt klaidiname save, laimę siedami su trumpalaikiais džiaugsmais?
Nėra vieno sprendimo visoms šioms situacijoms ir skirtingiems žmonėms. Vieniems gali padėti aktyvus įsitraukimas į prieššventines paramos akcijas, kitiems – į bažnytinės bendruomenės veiklą. Kas nors galbūt nuspręs, kad seniai matėsi su draugais ir pakvies į susitikimą. Dar kiti gal pasirinks dažniau susiskambinti su artimaisiais. Kitaip tariant, susvetimėjimui ir pavydui įveikti padeda ryšio kūrimas su kitais, patiriamo džiaugsmo išgyvenimas apkabinimuose ir šypsenose, atrastas dėkingumas už kiekvieną akimirką, už gyvenimą.
 
- Žmones, sergančius lėtinėmis ligomis ar turinčius negalią prieš šventes irgi dažnai apima liūdesys, vienišumo, nereikalingumo jausmai. Kokius „receptus“ galite pasiūlyti įveikti liūdesiui?
- Vienišumo, nereikalingumo, naštos kitiems jausmas tikrai ne taip jau retai lydi sunkias negalias turinčius žmones. Tai sietina su ligos sąlygotais fizinių galimybių pasikeitimais, sumažėjusiu gyvenimo kontrolės potyriu, augančiu pesimizmu. Todėl šventinis šurmulys, blizgesys, vykstantys renginiai tikrai gali sustiprinti atskirties jausmą. Visgi mūsų jauseną veikia tai, į ką fokusuojamės. Kai jaučiamės vieniši, nuliūdę ar nereikalingi, galime atsigręžti į tai, kas mus ramina ir teikia vilties: paskaityti knyga, paglostyti murkiantį katiną, susitvarkyti spintą ar pavartyti seną nuotraukų albumą. Be to, siūlau nevengti susisiekti su artimaisiais, pasidomėti, kaip jiems sekasi, užsiminti apie savo nuotaikas. Emocinės paramos ir pagalbos galima kreiptis ir į psichologą, skambinti į psichologinės pagalbos liniją.

---

 
Dosjė
1996 – 2000 m. Vytauto Didžiojo universitete įgytas psichologijos bakalauro laipsnis
2000 – 2002 m. Vytauto Didžiojo universitete įgytas sveikatos psichologijos magistro laipsnis
2007 – 2010 m. Humanistinės ir Egzistencinės Psichologijos Institute (HEPI), Egzistencinės terapijos studijos. Egzistencinės terapijos programos bazinio lygio baigimo sertifikatas
2010 – 2012 m. HEPI Egzistencinės terapijos studijos. Suteikta psichoterapeuto kvalifikacija
2020 m. - iki dabar Studijos HEPI pagal Egzistencinės terapijos supervizorių rengimo programą
2000 - 2005 m. Kauno visuomenės sveikatos centras, psichologė
2005 - 2011 m. KMUK, Psichiatrijos klinika, medicinos psichologė
2005 - 2006 m. ir 2016 - 2017 m. „Kardiolitos“ klinikos (BMP klinika), PSC, medicinos psichologė
2006 m.  -  iki dabar „MediCA klinika“ (Garliavos šeimos klinika), PSC, medicinos psichologė
2009 - 2018 m. UAB „Neuromeda“, medicinos psichologė, psichoterapeutė
2012 - 2014 m. UAB „Sveikatos ratas“, PSC, medicinos psichologė
2016 m. - iki dabar Privati psichologo – psichoterapeuto praktika
Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos narė
Dalyvauja kvalifikacijos kėlimo programose, seminaruose bei konferencijose

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!