Taps do­mi­nuo­jan­ti li­ga
Kon­fe­ren­ci­ją tra­di­ciš­kai ati­da­rė prof. So­na­ta Jar­ma­lai­tė. Tie­sa, prie­šin­gai nei anks­tes­niais kar­tais, pra­ne­ši­mą ji pra­dė­jo ne nuo ge­ne­ti­kos, o kal­bė­jo apie svei­ka­tos po­li­ti­ką.

„Gy­dy­to­jams ži­no­ma, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jų svei­ka­tos ro­dik­liai pras­ti. Mū­sų gy­ve­ni­mo truk­mė yra vie­na trum­piau­sių, pras­čiau at­ro­do tik Mek­si­ka, Ko­lum­bi­ja – ša­lys, ku­rių pra­gy­ve­ni­mo ly­gis žen­kliai ski­ria­si nuo mū­sų. Ta­čiau gy­dy­to­jams la­biau­siai rū­pi svei­ko gy­ve­ni­mo truk­mė. Gy­ve­na­me il­giau, bet vy­res­nia­me am­žiu­je li­gų dau­gė­ja. Vė­žys - ne­abe­jo­ti­nai se­nė­jan­čio or­ga­niz­mo li­ga. Svei­ka­tos ro­dik­lių pa­ly­gi­ni­mas su ki­to­mis ša­li­mis yra pui­kus po­li­ti­nis įran­kis, ku­ris at­spin­di, kaip efek­ty­viai bu­vo in­ves­tuo­ja­ma į svei­ka­tos sek­to­rių. Ži­no­ma, su­de­da­mų­jų da­lių, ku­rios pa­vei­kia krei­vių ki­li­mą ar smu­ki­mą, yra daug, bet kar­tu tai yra įran­kis spren­di­mams pri­im­ti“, - sa­kė prof. Sonata Jar­ma­lai­tė.

 
Lie­tu­vo­je daž­niau­siai mirš­ta­ma nuo šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų, ta­čiau, kaip ro­do ana­li­zės, vė­žys ne tik ver­žia­si į an­trą vie­tą, bet ir prog­no­zuo­ja­ma, jog po ge­ro de­šimt­me­čio bus do­mi­nuo­jan­ti li­ga. Ar ga­li­ma on­ko­lo­gi­nių mir­čių iš­veng­ti? „Ty­ri­mai ro­do, jog tai­kant efek­ty­vią pre­ven­ci­nę vė­žio pro­gra­mą, mir­čių skai­čių ga­li­me su­ma­žin­ti tris­de­šim­čia pro­cen­tų. Efek­ty­vi gy­dy­mo ir svei­ka­tos pre­ven­ci­jos sis­te­ma šių mir­čių skai­čių ga­lė­tų su­ma­žin­ti dvi­de­šimt še­šiais pro­cen­tais“, - sa­ko prof. S.Jar­ma­lai­tė.
Ko­kia si­tu­a­ci­ja Lie­tu­vo­je? Ne itin džiu­gi. Pa­vyz­džiui, anks­ty­vų krū­ties vė­žio at­ve­jų nu­sta­to­me tik 43 proc. O ty­ri­mai ro­do, jog li­gą diag­no­za­vus pa­žen­gu­sios sta­di­jos iš­gy­ve­na­mu­mas sie­kia vos 30 proc. „Anks­ti nu­sta­to­mo vė­žio at­ve­jų tu­ri­me per ma­žai. Anks­ty­vo­je vė­žio diag­nos­tiko­je šei­mos gy­dy­to­jai yra pa­grin­di­nės on­ko­lo­gų ran­kos. Anks­ti pa­ste­bė­ti vė­žį, grei­tai at­siųs­ti pa­cien­tą į spe­cia­li­zuo­tas kli­ni­kas yra jū­sų ir mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mo re­zul­ta­tas. Pre­ven­ci­jos ro­dik­liai pras­ti, pa­si­tik­rin­ti at­ei­na ma­žiau nei pen­kias­de­šimt pro­cen­tų gy­ven­to­jų. Nors są­mo­nin­gu­mas au­ga, ki­tų ša­lių kon­teks­te esa­me apa­čio­je. Ži­no­ma, vi­są kal­tę ga­li­me su­vers­ti per ma­žam fi­nan­sa­vi­mui, bet gal kar­tu ga­li­me pa­da­ry­ti dau­giau ir ge­riau? Ti­kiu, jog to­kios kon­fe­ren­ci­jos pa­de­da ne tik gy­dy­to­jams, bet ir pa­cien­tams, ir gal­būt reng­da­mi ju­bi­lie­ji­nę, de­šim­tą­ją, kon­fe­ren­ci­ją ga­lė­si­me pa­si­džiaug­ti ge­riau­siais  re­zul­ta­tais Eu­ro­pos kon­teks­te“, - kal­bė­jo prof. S.Jar­ma­lai­tė.
 

 „Ne­lau­ki­te simp­to­mų. Tie­siog at­ei­ki­te pa­si­tik­rin­ti. Man no­rė­tų­si, kad žmo­nės vi­zi­tus pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą pas šei­mos gy­dy­to­ją pla­nuo­tų kaip atos­to­gas. Juk or­ga­ni­zuo­ti po­il­sį iš anks­to at­ro­do įpras­ta ir nor­ma­lu, o svei­ka­tai vis pri­trūks­tam lai­ko“, - sa­ko Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to En­dos­ko­pi­nių ty­ri­mų po­sky­rio vy­res­nio­ji or­di­na­to­rė gy­dy­to­ja gast­ro­en­te­ro­lo­gė In­ga Kil­du­šie­nė, kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­čiu­si pra­ne­ši­mą „NBI ko­lo­nos­ko­pi­jos nau­da anks­ty­vo­jo sto­ro­sios žar­nos vė­žio diag­nos­ti­ko­je ir gy­dy­me“. Pra­dė­ti pla­nuo­ti ga­li­ma, tar­kim, nuo ko­vo - ko­lo­rek­ta­li­nio vė­žio ži­no­mu­mo mė­ne­sio. 

---

Kas tu­ri pa­si­tik­rin­ti?
Pa­gal sto­ro­sios žar­nos vė­žio anks­ty­vo­sios diag­nos­ti­kos pro­gra­mos ap­ra­šą  50–74 m. am­žiaus žmo­nės (vy­rai ir mo­te­rys) 1 kar­tą kas 2 me­tus tu­rė­tų at­lik­ti slap­to krau­ja­vi­mo iš­ma­to­se tes­tą. 
I.Kil­du­šie­nė sa­ko, kad sto­ro­sios žar­nos vė­žys iki tre­čios ar ket­vir­tos sta­di­jos ne­tu­ri spe­ci­fi­nių simp­to­mų. „Žmo­gus daž­niau­siai nie­ko ne­jau­čia. Kar­tais pa­si­tai­ko su­ta­pi­mų, kai pa­cien­tas sa­ko­si kaž­ką ne­ge­ro jau­čian­tis ir jam nu­sta­to­mas anks­ty­vos sta­di­jos sto­ro­sios žar­nos vė­žys. Bet, kaip ir mi­nė­jau, tai - at­si­tik­ti­nu­mas. Vie­nin­te­lis bū­das li­gą ras­ti anks­ti - kas dve­jus me­tus at­lik­ti slap­to krau­ja­vi­mo iš­ma­to­se tes­tą. Ki­tas svar­bus da­ly­kas – pa­tik­ri­ni­mas tu­ri bū­ti ko­ky­biš­kas. Ir čia jau daug kas pri­klau­so nuo pa­cien­to bei jo šei­mos gy­dy­to­jo san­ty­kio“, - sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­sak prof. S.Jar­ma­lai­tės, sto­ro­sios žar­nos vė­žio anks­ty­vos diag­nos­ti­kos pro­gra­ma Lie­tu­vo­je - vie­na jau­niau­sių. Pra­dė­ta vyk­dy­ti 2009 m. ji su­lau­kia be­ne dau­giau­siai no­rin­čių pa­si­tik­rin­ti, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis vei­kian­čio­mis pre­ven­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis. Ta­čiau vis dėl­to kaip ir vi­sos pre­ven­ci­nės pro­gra­mos ne­su­lau­kia vi­sų, ku­riems pa­gal am­žių rei­kė­tų pa­si­tik­rin­ti, o tai truk­do siek­ti ge­rų li­gos gy­dy­mo re­zul­ta­tų.
Smal­su, ar NVI moks­li­nin­kai ban­do iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl ši pro­gra­ma, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis, pa­gal da­ly­vių skai­čių yra vie­na ak­ty­viau­sių? „Ban­dė­me ana­li­zuo­ti, ta­čiau aiš­kių prie­žas­čių nė­ra. Su ko­le­go­mis svars­tė­me, kad gal­būt ak­ty­vu­mas di­des­nis, nes tai pa­ti nau­jau­sia pro­gra­ma, o sto­ro­sios žar­nos vė­žys – ak­tu­a­li li­ga, sie­ja­ma su va­ka­rie­tiš­ku gy­ve­ni­mo bū­du. Ma­tyt, net ir kal­bant apie svei­ka­tą, tiks­liau, pre­ven­ci­ją čia svar­bus nau­jo­viš­ku­mo veiks­nys. Pa­vyz­džiui, gim­dos kak­le­lio pro­gra­ma yra vie­na il­giau­siai vei­kian­čių, ta­čiau mo­te­rų ak­ty­vu­mas ma­žas“, – sa­ko prof. S.Jar­ma­lai­tė. 

---

Šei­mos gy­dy­to­jo vaid­muo
Gy­dy­to­jai tei­gia, jog žmo­nes rei­kia mo­ky­ti ir ska­tin­ti tik­rin­tis pro­fi­lak­tiš­kai, net jei tuo me­tu jau­čia­ma­si pui­kiai. „Sto­ro­sios žar­nos vė­žio pre­ven­ci­jos pro­gra­mo­je da­ly­vau­ja ne­ma­žai skir­tin­gų sri­čių spe­cia­lis­tų. Ta­čiau vis­kas pra­si­de­da nuo šei­mos gy­dy­to­jo. Jis kas dve­jus me­tus pa­cien­tą siun­čia at­lik­ti slap­to krau­ja­vi­mo iš­ma­to­se tes­tą. Svar­bu, kad šei­mos gy­dy­to­jas apie pa­cien­to ne­ga­la­vi­mus la­bai aiš­kiai ži­no­tų. Tar­kim, jei tes­tas bus at­lie­ka­mas, kai pa­cien­tui yra he­mo­ro­jaus pa­ū­mė­ji­mas, tes­tas bus tei­gia­mas. To­kiam pa­cien­tui bus at­lik­ta ko­lo­nos­ko­pi­ja, ku­ri yra su­dė­tin­gas ty­ri­mas. To­dėl san­ty­kis tarp pa­cien­to ir gy­dy­to­jo ir yra svar­bus. Jei tes­tas tei­gia­mas, bū­tent šei­mos gy­dy­to­jas mo­ko pa­cien­tą, kaip pa­si­ruoš­ti ko­lo­nos­ko­pi­jos ty­ri­mui. Spe­cia­lis­tai ga­li tik įver­tin­ti, ar tai bu­vo pa­da­ry­ta tin­ka­mai. Nuo pa­ruo­ši­mo pri­klau­so ir ty­ri­mo tiks­lu­mas. Jei nu­sta­to­ma ne on­ko­lo­gi­nė li­ga, pa­cien­tas grįž­ta pas šei­mos gy­dy­to­ją, ku­ris ir to­liau spren­džia ką da­ry­ti. Tai­gi, kaip ma­to­me, šei­mos gy­dy­to­jui ten­ka di­de­lė at­sa­ko­my­bė“, - sa­ko I.Kil­du­šie­nė.
 
Ko­lo­nos­ko­pi­ja - en­dos­ko­pi­nis žar­ny­no ty­ri­mas, pa­kan­ka­mai su­dė­tin­gas, vyks­ta tai­kant in­tra­ve­ni­nę ne­jaut­rą. Jam pa­cien­tas tu­ri ruoš­tis po­rą die­nų: ko­re­guo­ti mi­ty­bą, die­ną prieš ty­ri­mą ger­ti spe­cia­lius vais­tus, ku­rie su­ke­lia vi­du­ria­vi­mą. At­vy­kus į ty­ri­mų cen­trą pa­cien­tui at­lie­ka­mas ty­ri­mas spe­cia­liu apa­ra­tu. Jei ap­žiū­ra at­lik­ta ko­ky­biš­kai, kon­tro­li­nio pa­tik­ri­ni­mo rei­kia at­vyk­ti tik po de­šim­ties me­tų.
Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to Ben­dro­sios ir ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos ir on­ko­lo­gi­jos sky­riaus chi­rur­gas dr. Aud­rius Duls­kas sa­ko, kad kal­bant apie pre­ven­ci­nes pro­gra­mas yra ke­le­tas įdo­mių ten­den­ci­jų. Tiek Lie­tu­vo­je, tiek ir ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se anks­ty­va sto­ro­sios žarnos vė­žio pro­gra­ma at­lie­ka­ma vi­siems žmo­nėms, su­lau­ku­siems pen­kias­de­šim­ties.
 

„Jei mū­sų tiks­las - už­bėg­ti li­gai už akių ir ap­tik­ti dar iki­vė­ži­nes sta­di­jas, va­di­na­si, į pa­tik­ros pro­gra­mą tu­rė­tų at­ei­ti jau­nes­ni žmo­nės. Pa­vyz­džiui, JAV jau be­veik dve­jus me­tus ši pro­gra­ma vyk­do­ma nuo ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rių me­tų am­žiaus. Ko­lo­rek­ta­li­niai chi­rur­gai pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau ak­cen­tuo­ja, jog ste­bint ser­gan­čių­jų am­žiaus jau­nė­ji­mo ten­den­ci­ją bū­tų lo­giš­ka pre­ven­ci­nę pro­gra­mą tai­ky­ti net ir nuo ke­tu­rias­de­šim­ties. Sa­vo prak­ti­ko­je taip pat pa­ste­biu, jog pa­cien­tų, ser­gan­čių sto­ro­sios žar­nos vė­žiu, am­žius jau­nė­ja. Vien per ke­lias pas­ta­rą­sias die­nas te­ko ope­ruo­ti ke­le­tą pa­cien­tų, ku­riems bu­vo nuo tris­de­šimt pen­ke­rių iki ke­tu­rias­de­šim­ties. To­kios ten­den­ci­jos ver­čia gal­vo­ti, kaip pre­ven­ci­nes pro­gra­mas pa­da­ry­ti dar efek­ty­ves­nes“, - įsi­ti­ki­nęs Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to Ben­dro­sios ir ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos ir on­ko­lo­gi­jos sky­riaus chi­rur­gas dr. Aud­rius Duls­kas.

Ma­žes­nis pjū­vis - ma­žiau skaus­mo 
Pa­sak gy­dy­to­jos I.Kil­du­šie­nės, li­ga pra­si­de­da nuo po­li­pų. Jų bū­na įvai­rių rū­šių ir ne iš kiek­vie­no jų už­au­ga vė­žys. „Yra da­lis va­di­na­mų­jų sau­gių po­li­pų, ku­rių iki tam tik­ro dy­džio ša­lin­ti ne­rei­kia. Ta­čiau di­dži­ą­ją da­lį jų ša­lin­ti rei­kia, tie­sa, sku­bos ta­me nė­ra. Nors už­dels­ti ir ne­ga­li­ma. Kuo di­des­nis po­li­pas, tuo su­dė­tin­giau jį ša­lin­ti. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai ne­at­vė­rus pil­vo ert­mės to padaryti ne­be­įma­no­ma. Jei po­li­pas adek­va­taus dy­džio, pa­to­gio­je vie­to­je, jį pa­ša­li­na­me en­dos­ko­piš­kai. La­bai ma­žus po­li­pus ga­li­me pa­ša­lin­ti ir diag­nos­ti­nio ty­ri­mo me­tu. Ži­no­ma, vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip bu­vo pa­ruoš­tas žar­ny­nas, ar žmo­gus var­to­ja krau­ją skys­ti­nan­čius vais­tus ar ne. Kiek­vie­nu at­ve­ju gy­dy­to­jas spren­džia in­di­vi­du­a­liai“, - sa­ko me­di­kė.
Anot chi­rur­go dr. A.Duls­ko, jei li­ga pa­ste­bi­ma lai­ku, tai yra anks­ty­vos sta­di­jos, daž­niau­siai pa­cien­tui at­lie­ka­ma ma­žai in­va­zy­vi ope­ra­ci­ja. Dau­ge­liu at­ve­ju po to ne­pri­rei­kia ir to­les­nio su­dė­tin­go gy­dy­mo vais­tais. Pa­sak gy­dy­to­jo, pa­sau­ly­je iki 50 proc. vi­sų sto­ro­sios žar­nos vė­žio ope­ra­ci­jų at­lie­ka­ma la­pa­ros­ko­piš­kai.
 
Lie­tu­vo­je apie 30–40 proc. „Kuo tai nau­din­giau pa­cien­tui? Pir­miau­sia pjū­viai yra ma­žes­ni, nors ope­ra­ci­jos ap­im­tis to­kia pat, kaip at­lie­kant at­vi­rą pil­vo ope­ra­ci­ją. Kos­me­tiš­kai po ma­žai in­va­zy­vios ope­ra­ci­jos vis­kas at­ro­do gra­žiau. Ki­tas svar­bus mo­men­tas, kad pa­cien­tas tre­čią ar ket­vir­tą pa­rą po ope­ra­ci­jos daž­niau­siai iš­lei­džia­mas na­mo. O at­lie­kant at­vi­rą pil­vo ope­ra­ci­ją pa­cien­tai tik an­trą tre­čią pa­rą pra­de­da ak­ty­viau vaikš­čio­ti, nes juos la­bai ri­bo­ja skaus­mas. Tai­gi kuo di­des­nis pjū­vis, tuo di­des­nis skaus­mas. Ži­no­ma, da­bar po to­kių ope­ra­ci­jų tai­ko­mos pa­cien­to anks­ty­vo at­si­ga­vi­mo gai­rės, bet po ma­žai in­va­zy­vios ope­ra­ci­jos, kaip ro­do ty­ri­mai, grei­čiau at­si­gau­na žar­ny­nas, už­de­gi­mi­niai ro­dik­liai ma­žes­ni, o or­ga­niz­mo pa­ti­ria­mas stre­sas kur kas ma­žes­nis. Mi­ni­ma­liai in­va­zy­vi chi­rur­gi­ja tai­ko­ma anks­ty­vo­se sta­di­jo­se, kai po­li­pai ar aug­liai nė­ra di­de­li“, - sa­ko dr. A.Duls­kas.

Jei li­ga diag­no­zuo­ja­ma anks­ti, gy­dy­mas vyks­ta pa­pras­čiau ir re­zul­ta­tai daž­niau­siai ge­res­ni. „Ta­čiau sto­ro­sios žar­nos vė­žys, kaip ir mi­nė­jau, ne­tu­ri spe­ci­fi­nių simp­to­mų, to­dėl yra tik­ras iš­šū­kis nu­sta­ty­ti li­gą anks­ty­vos sta­di­jos. La­bai svar­bu, kad pro­gra­mo­je su­da­ly­vau­tų kuo dau­giau žmo­nių. Jei nu­sta­to­ma pir­ma, an­tra sta­di­ja, ga­li­ma da­ri­nį iš­pjau­ti en­dos­ko­piš­kai, tam ne­rei­kia at­vi­ros pil­vo ope­ra­ci­jos, pa­pil­do­mų vais­tų vė­liau. Ži­no­ma, kiek­vie­nas at­ve­jis in­di­vi­du­a­lus. Jei li­ga pa­žen­gu­si, iš­pli­tu­si, tai­ko­mi įvai­rūs gy­dy­mo me­to­dai: ope­ra­ci­ja, che­mo­te­ra­pi­ja ar spin­du­li­nis gy­dy­mas“, - sa­ko I.Kil­du­šie­nė.


 
Ko­lo­rek­ta­li­nis vė­žys – ne­vie­na­ly­tė li­ga
Pa­sak me­di­kų, dar nu­sta­to­ma ne­ma­žai vė­ly­vos sta­di­jos at­ve­jų. „Anks­ty­vų sta­di­jų ap­tin­ka­me vis dau­giau, bet ne­ra­mi­na fak­tas, kad, tar­kim, ket­vir­tos sta­di­jos sto­ro­sios žar­nos vė­žio at­ve­jų tu­ri­me tiek pat kiek ir prieš tris­de­šimt me­tų. Liūd­na, kad vis dar iš­lie­ka gru­pė pa­cien­tų, ku­rie į gy­dy­to­jų ran­kas pa­ten­ka li­gai pa­žen­gus“, - ap­gai­les­tau­ja chi­rur­gas dr. A.Duls­kas.
 

„Gi­lė­jant ži­nioms apie sto­ro­sios žar­nos vė­žį mo­le­ku­li­nia­me lyg­me­ny­je, di­dė­jant vais­tų ar­se­na­lui iš­pli­tu­sio sto­ro­sios žar­nos vė­žio gy­dy­mas tam­pa vis la­biau in­di­vi­du­a­li­zuo­tas“, – tei­gia Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru gy­dy­to­ja che­mote­ra­peu­tė dr. Edi­ta Bal­truš­ke­vi­čie­nė. Pa­sak gy­dy­to­jos, pa­si­ren­kant tin­ka­miau­sią gy­dy­mą šian­dien jau ne­už­ten­ka  at­si­žvelg­ti į na­vi­ko his­to­lo­gi­ją, iš­pli­ti­mą, pa­cien­to būk­lę, gy­dy­mo tiks­lus, ta­čiau bū­ti­na įver­tin­ti ir mo­le­ku­li­nį na­vi­ko pro­fi­lį (RAS, BRAF ge­nų mu­ta­ci­jas, mik­ro­sa­te­li­tų ne­sta­bi­lu­mą), na­vi­ko vie­tą sto­ro­jo­je žar­no­je.

 
„Šiuo­lai­ki­nis me­ta­sta­za­vu­sio sto­ro­sios žar­nos vė­žio gy­dy­mas yra kom­plek­si­nis ir il­ga­lai­kis. Kar­tu su che­mo­te­ra­pi­ja ski­ria­mi bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos pre­pa­ra­tai, dau­gė­ja duo­me­nų apie imu­no­te­ra­pi­jos efek­ty­vu­mą. Šių nau­jų­jų te­ra­pi­jų su­ke­lia­mi ša­lu­ti­niai reiš­ki­niai ski­ria­si nuo vi­siems jau įpras­tų che­mo­te­ra­pi­jos są­ly­go­ja­mų reiš­ki­nių. Pa­vyz­džiui, krau­ja­gys­lių su­si­da­ry­mą slo­pi­nan­tys vais­tai ga­li są­ly­go­ti krau­jo­spūdžio ki­li­mą, epi­der­mio au­gi­mo fak­to­riaus slo­pik­liai – ryškias odos re­ak­ci­jas, bė­ri­mus, o imu­no­te­ra­pi­ja – įvai­rius au­to­imu­ni­nius pro­ce­sus. To­dėl į gy­dy­mo pro­ce­są įtrau­kia­mi ir ki­tų spe­cia­ly­bių gy­dy­to­jai: kar­dio­lo­gai, en­dok­ri­no­lo­gai, neu­ro­lo­gai ir ki­ti. Ypač svar­biu tam­pa šei­mos gy­dy­to­jo vaid­muo bei grįž­ta­ma­sis ry­šys, nes bū­tent į juos pir­muo­sius su skun­dais ga­li kreip­tis pa­cien­tai ar­ba bū­tent jiems siunčia­me li­go­nius gre­tu­ti­nių li­gų ar simp­to­mų ko­rek­ci­jai“, - sa­ko dr. E.Bal­truš­ke­vi­čie­nė.

---

 
Apie psi­cho­lo­gi­nę pa­galbą NVI
 Ži­nia apie vė­žio li­gą su­si­ju­si su stre­su, dau­gy­be įvai­rių emo­ci­jų. Lai­ko­ma, kad šis emo­ci­jų pro­trū­kis yra nor­ma­li re­ak­ci­ja į ži­nią apie li­gą, ku­ri daž­nai ra­di­ka­liai pa­kei­čia nu­si­sto­vė­ju­sį gy­ve­ni­mą.  NVI in­di­vi­du­a­lią ir gru­pi­nę psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą tei­kia gy­dy­to­ja psi­chiat­rė psi­cho­te­ra­peu­tė ir me­di­ci­nos psi­cho­lo­gų ko­man­da. Pro­fe­sio­na­li psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba on­ko­lo­gi­ne li­ga ser­gan­tiems žmo­nėms smar­kiai pa­ge­ri­na jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, ma­ži­na ne­ri­mo ir dep­re­si­jos simp­to­mus, iš­gy­ve­na­mą stre­są bei psi­chi­nį nuo­var­gį, pa­de­da pri­si­tai­ky­ti prie li­gos bei kon­tro­liuo­ti skaus­mą, ki­tus li­gos simp­to­mus.
Psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos  gru­pė­se sie­kia­ma įpras­min­ti pa­si­kei­tu­sį gy­ve­ni­mą. Ap­ta­ria­ma li­gos pa­tir­tis, ieš­ko­ma re­sur­sų, ku­rie pa­dė­tų at­ras­ti pras­mę bei ban­do­ma nau­jai pa­si­žiū­rė­ti į li­gos pa­tir­tį. Da­ly­vau­jan­tys gru­pė­je da­li­ja­si iš­gy­ve­ni­mais su pa­na­šią pa­tir­tį tu­rin­čiai­siais.
Nuo 2004 m. vei­kia  „Pa­cien­to mo­kyk­la“, ku­rio­je or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai, skai­to­mos pa­skai­tos pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems. Plė­to­ja­ma nuo­to­li­nė psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba – „Pa­cien­to mo­kyk­los“ in­te­rak­ty­vios pa­skai­tos pra­dė­tos tran­sliuo­ti in­ter­ne­tu. Įvai­riais klau­si­mais pa­cien­tai ga­li kreip­tis į Vė­žio in­for­ma­ci­jos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­rių, ku­ria­me daug pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos apie li­gą, ne­mo­ka­mų pa­gal­bi­nių prie­mo­nių, plė­to­ja­ma pa­gal­ba in­ter­ne­to ry­šio prie­mo­nė­mis.

---

 
Kon­fe­ren­ci­jos me­tu pri­sta­ty­ta nau­jie­na
„Nau­jie­na, kad sto­ro­sios žar­nos na­vi­kus gy­dant svar­bu yra ne tik na­vi­ko his­to­lo­gi­ja, mo­le­ku­li­nis pro­fi­lis, pa­cien­to sa­vy­bės, bet ir pa­žeis­to­ji žar­nos pu­sė. Ski­ria­si kai­rio­sios ir de­ši­nio­sios pu­sės sto­ro­sios žar­nos na­vi­kų kli­ni­ki­nė iš­raiš­ka bei gy­dy­mas. De­ši­nio­sios pu­sės na­vi­kai daž­niau bū­na di­des­ni, su­si­ję su BRAF mu­ta­ci­jo­mis, mik­ro­sa­te­li­tų ne­sta­bi­lu­mu, daž­niau pa­si­tai­ko mo­te­rims, jų ei­ga ag­re­sy­ves­nė. Kai­rio­sios – daž­niau ma­žes­ni, iš­pli­tę į limf­maz­gius. Pa­si­ren­kant tin­ka­miau­sią bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos vais­tą svar­būs tam­pa ne tik mo­le­ku­li­niai žy­me­nys (RAS ge­nų būk­lė)  bet ir pa­žeis­to­ji žar­nos pu­sė“, - sa­ko dr. E.Bal­truš­ke­vi­čie­nė. 
„Svei­ka­tos ro­dik­lių pa­ly­gi­ni­mas su ki­to­mis ša­li­mis yra pui­kus po­li­ti­nis įran­kis, ku­ris at­spin­di, kaip efek­ty­viai bu­vo in­ves­tuo­ja­ma į svei­ka­tos sek­to­rių. Ži­no­ma, su­de­da­mų­jų da­lių, ku­rios pa­vei­kia krei­vių ki­li­mą ar smu­ki­mą, yra daug, bet kar­tu tai -  įran­kis spren­di­mams pri­im­ti“, - sa­kė NVI direktoriaus pa­va­duo­to­ja moks­lui ir plėt­rai, lai­ki­nai ei­nan­ti va­do­vės pa­rei­gas prof. So­na­ta Jar­ma­lai­tė.
 
„Sto­ro­sios žar­nos vė­žio pre­ven­ci­jos pro­gra­mo­je da­ly­vau­ja ne­ma­žai skir­tin­gų sri­čių spe­cia­lis­tų. Ta­čiau vis­kas pra­si­de­da nuo šei­mos gy­dy­to­jo. Jiems ten­ka di­de­lė at­sa­ko­my­bė“, - sa­ko NVI En­dos­ko­pi­nių ty­ri­mų po­sky­rio vy­res­nio­ji or­di­na­to­rė gy­dy­to­ja gast­ro­en­te­ro­lo­gė In­ga Kil­du­šie­nė.
„Anks­ty­vų sta­di­jų ap­tin­ka­me vis dau­giau, bet ne­ra­mi­na fak­tas, kad, tar­kim, ket­vir­tos sta­di­jos sto­ro­sios žar­nos vė­žio at­ve­jų tu­ri­me tiek pat kiek ir prieš tris­de­šimt me­tų. Liūd­na, kad vis dar iš­lie­ka gru­pė pa­cien­tų, ku­rie į gy­dy­to­jų ran­kas pa­ten­ka li­gai pa­žen­gus“, - tei­gia NVI Ben­dro­sios ir ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos ir on­ko­lo­gi­jos sky­riaus chi­rur­gas dr. Aud­rius Duls­kas.
„Šian­dien vė­žys ne­bė­ra li­ga, ku­rią gy­do tik on­ko­lo­gai. No­rint pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų rei­kia skir­tin­gų sri­čių spe­cia­lis­tų ben­dra­dar­bia­vi­mo“, - tei­gia NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru gy­dy­to­ja che­mote­ra­peu­tė dr. Edi­ta Bal­truš­ke­vi­čie­nė.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!