Kalnuose tyko ne tik griūtys, tarpekliai, bet ir iššūkiai sveikatai dėl sumažėjusio deguonies kiekio. Kalnų gydytoja, mokslinių straipsnių autorė, nefrologė Kastė Mateikaitė-Pipirienė sutiko papasakoti, kokių organizmo signalų jokiu būdu negalima ignoruoti turistaujant kalnuose. Jie gali pasireikšti ir nedideliame – dviejų su puse kilometro – aukštyje. 
 
Tačiau užbėgdama baimėms už akių pašnekovė tikina: patirti kalnų magiją tikrai verta.


 
Pirmas šauktukas – atokumas 
 
„Gamta kuo natūralesnė, tuo atokesnė. Ir tuo mažiau ten žmonių. Tokios gamtos norisi, bet didėja ir rizikos, – pasakojimą apie keliautojų laukiančius iššūkius pradeda K.Mateikaitė-Pipirienė. – Atminkite, jei kas nutiks, pagalbą atokiose vietose prisišaukti bus sunku, o prisišaukus, jos reikės laukti.“
 
Pradedantiesiems K.Mateikaitė-Pipirienė siūlo rinktis nenutolusias, žmonių vaikštomas ir fizinį pajėgumą atitinkančias trasas. „Jas nesunkiai rasite internete, programėlėse. Populiarių maršrutų žemėlapius duoda ir apgyvendinimo vietų šeimininkai“, – vardijo pašnekovė. 
 
Renkantis maršrutą reiktų turėti omeny, kad kalnuose atstumai skaičiuojami ne kilometrais, o laiku. „Lietuvoje dešimt kilometrų nueisime per porą valandų, o kalnuose daug ilgiau, todėl atstumai trasose, nuo vieno namelio iki kito žymimi valandomis“, – pasakojo gydytoja ir keliautoja.
 
„Idealiausia pradžia – su patikimu gidu. Iš jo daug ką sužinosite. Jei tokio nepažįstate, pagelbės agentūros, Europoje visi gidai daugiau mažiau licencijuoti“, – pataria K.Mateikaitė-Pipirienė. 


 
Kalnų liga
 
Turbūt kiekvienas žino jūros ligą, tačiau yra ir kalnų liga. Nors esame įpratę taip vadinti nenumaldomą trauką kalnams, medikams ši frazė reiškia pavojingą sveikatai būklę.
 
„Kad suprastume, kas yra kalnų liga, reikia žinoti jos priežastis. Kylant į kalnus mažėja atmosferos slėgis, dėl to į kraują patenka mažiau deguonies. Mūsų organizmas geba prisitaikyti, bet tam reikia laiko. Jei kylame lėtai, pagal rekomendacijas, daugeliui pavyksta pasiekti pakankamai didelius aukščius. Jei kylame greičiau, organizmas prisitaikyti nespėja ir prasideda patologiniai procesai, – konstatuoja K.Mateikaitė-Pipirienė. – Kalnų liga gali kilti jau dviejų su puse trijų kilometrų aukštyje. Simptomai pasireiškia per keturias šešias valandas. Tai – galvos skausmas, svaigimas, kurį gali lydėti pykinimas, vėmimas.
 
Standartinė situacija – pakylame į kelių kilometrų aukštį, apsistojame nakvynės ir vidury nakties atsiranda skausmas. Ryte tebeskauda galvą, pykina. Vadinasi, kalnų liga yra. Jei simptomai nesunkūs, vėmimas ne per intensyvus, užtenka paprasto paracetamolio ar kitų to tipo vaistų. Dieną reikia skirti poilsiui ir nakvoti tame pačiame aukštyje. Aukštyn galima keliauti tik praėjus simptomams. Kartais organizmui priprasti reikia ir trijų dienų. Per tiek laiko būklei nepagerėjus ar simptomams intensyvėjant, būtina leistis, gal net kreiptis į medikus.“


 
Edemos – rimta bėda
 
K.Mateikaitė-Pipirienė teigia, kad kalnų liga turi dvi pavojingas būkles – plaučių ir smegenų edemą. Dėl jų būtina skubi medicininė pagalba ir nusileidimas į žemesnius aukščius. Ne vieną tokį atvejį ji matė dirbdama bazinėje stovykloje Kirgizijoje, prie septynių kilometrų aukščio Avicenos (Lenino) kalno. 
 
„Ypač klastinga plaučių edema. Visi sunkumų tikisi šešių septynių kilometrų, vos ne Everesto aukštyje, tačiau ji gali užklupti ir pakilus į trijų kilometrų aukštį, o jautresnius – netgi žemiau“, – įspėja ji.
 
Pirmieji simptomai tarsi neypatingi: fizinio krūvio metu atsiradęs netipiškas dusulys, nuovargis. „Kai lipi į kalnus, rodos, normalu, kad esi pavargęs. Žmogus nespėja su visa grupe, bet ambicijos didelės, laiko nėra, norisi lipti kartu, pinigai sumokėti. Bandai ignoruoti pirmuosius simptomus, o dusulys stiprėja. Prisideda ir stiprus kosulys, gali atsirasti rausvi skrepliai, savijauta vis blogėja“, – plaučių edemos ženklus vardijo gydytoja. 
 
„Kita sudėtinga būklė – smegenų edema. Apie ją gali įspėti galvos skausmas, bet gali jo ir nebūti. Tiesiog sutrinka koordinacija, žmogus tampa irzlus ar mieguistas, nepaeina, ima keistai elgtis, nerišliai kalba, sutrinka sąmonė. Ši būklė gali baigtis mirtimi. Atsiranda ji paprastai penkių šešių kilometrų aukštyje, tačiau jei ją sukėlė plaučių edema, gali būti ir žemiau“, – pasakojo K.Mateikaitė-Pipirienė.


 
Neįprastas hobis
 
Įdomu, kas medikę atvedė į šią neįprastą kalnų gydytojos specialybę? „Noras padaryti profesinę pauzę, sudėlioti mintis po nefrologijos rezidentūros. O kur geriau tai padaryti, jei nei kalnuose? Išvykau į Nepalą, Himalajus. Ten ir supratau, kad užsidaryti ligoninėje, poliklinikoje ne man“, – prisimena K.Mateikaitė-Pipirienė. 
 
Norėdama įgauti visapusiškesnės patirties, grįžusi įsidarbino Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje Skubios pagalbos skyriuje, kartu mokėsi alpinizmo, išlaikė kalnų mediko sertifikatą Nepale.
 
Pašnekovė teigia, kad kalnų gydytojo darbas dažnam jos profesijos atstovui yra papildomas hobis. „Paprastai visi dirba stacionariai, kur nors reanimacijoje, skubioje pagalboje, o į kalnus vyksta atostogų metu“, – pasakojo K.Mateikaitė-Pipirienė, šiuo metu konsultuojanti kalnų turistus. 


 
Kalnų vaistinėlė
 
Kokių vaistų patartina turėti kalnuose? „Išskirčiau du rinkinukus – asmeninę vaistinėlę ir grupinį krepšį. Pastaruoju paprastai pasirūpina gidas ar agentūra. O asmeninėje būtina turėti medikamentų nuo skausmo. Taip pat įprastai naudojamų vaistų nuo savo ligų. Apie jas įspėkite ir gidus – tai bus jūsų saugumo garantas, jei kas nutiks“, – pataria pašnekovė.
 
K.Mateikaitė-Pipirienė atkreipia dėmesį, kad vartojantys opiatus, benzodiazepinus, turėtų iš anksto tai aptarti su gydytoju, nes kai kurie vaistai slopina kvėpavimą ir gali didinti kalnų ligos riziką.
 
„Ar imti specifinius vaistus nuo kalnų ligos, priklauso nuo aukščio. Aukščiau kaip trijų kilometrų aukštyje paprastai rekomenduojame jų turėti“, - pasakojo pašnekovė. 
 
Ji vardija ir kitas būtinas priemones: patikimą apsaugą nuo saulės, priemones nuo peršalimo, kuris dažnai kamuoja kalnuose dėl sauso oro ir padažnėjusio kvėpavimo pro burną. Svarbu nepamiršti pleistrų, binto, dezinfekcinių skysčių, vandens filtravimo priemonių... 
 
„Yra reikalų pasiruošti kelionei. Jei vyksime į egzotines šalis, viskas prasideda gerą pusmetį prieš, – konstatavo pašnekovė. – Trunka skiepijamasis, reikia pasirūpinti antimaliariniais vaistais... Europoje neprireiks, bet Kirgizijoje, Indijoje, Tadžikijoje ir kitur dažnas bakterinės kilmės viduriavimas, tad svarbu turėti rehidrono, antibiotikų.“


 
Nauda neabejotina
 
K.Mateikaitė-Pipirienė nerekomenduoja kalnų tik sergant nekontroliuojamomis, sunkiomis ligomis, o visus kitus kviečia patirti jų teikiamą džiaugsmą. „Kalnų turizmas – puiki širdies ir kraujagyslių ligų profilaktika, yra duomenų ir apie teigiamą jo poveikį sergant bronchų astma. Aukštikalnėse lengviau krenta svoris, nes mažėja apetitas ir greitėja metabolizmas. Žinoma, alpinistams tai minusas“, – pridūrė K Mateikaitė-Pipirienė. 
 
Ji primena, kad fizinio aktyvumo lygis turi kilti palengva. Nuo sofos pirmiausia reiktų pulti ne į kalnus, o į parką, mišką. Dažnai judant, didės ir įveikiami maršrutai, kurie galbūt atves ir į kalnus. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!