- Indre, jau šešerius metus reiškiatės kaip klounė. Kokia buvo pradžia? 
- Netikėta. Kai buvau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos magistrantė, susimąsčiau, ką dar be tiesioginio darbo teatre galėčiau veikti? Mano grupiokė Virginija Kuklytė pasakė, kad rengiama atranka į „Raudonų nosių“ komandą. Nutariau pabandyti. Nuėjau į pokalbį su organizacijos steigėjais ir sudalyvavau dėstytojos Lauros Fernandes seminare. Mane atrinko.
 
Pirmas krikštas įvyko Santaros klinikų Vaikų ligoninėje. Patekau į Onkologijos skyrių. Viskas tarsi klostėsi gerai: dariau špagatus, vaikai juokėsi… Ir vieno sunkiai sirgusio berniuko nepagalvojusi paklausiau: „Kokia tavo svajonė?“ Jis atsakė: „Noriu pasveikti.“ Man pakirto kojas. Ėmiau ašaroti… Po to su berniuko mama net pašokome „išsipildymo šokį“. Vaiko veidas pasikeitė! Supratau: čia yra mano vieta, čia noriu būti.
Dabar jau galiu pasakyti, jog ateiname ne pas ligą, o pas vaiką!

- Vis dėlto tai yra sergantys vaikai... Ar prieš lankantis ligoninėse save kaip nors mobilizuojate?
- Apsilankymai planuojami prieš du mėnesius. Iš pradžių nerimo buvo daugiau. Dabar streso nejaučiu, atsirado patirtis. Žinau, kokios gali būti situacijos. Niekada neiname į palatą aklai. Su kolegomis pasikalbame, kaip šiandien jaučiamės, ko tikimės iš apsilankymo.
Seselės (arba gydytojai) mums paaiškina: „Šioje palatoje ligonis po operacijos, toje – miega, netrukdykite…“ Niuansus žinome. Negalime eiti į palatą ir galvoti, kokie mes „faini“ ir kaip surengsime šventę… Pravėrę duris, per kelias stebuklingas sekundes įvertiname situaciją: ar galime čia būti, kiek laiko, kaip improvizuosime.
Jei palatoje – skirtingo amžiaus vaikai, pradedu kalbinti vyriausiąjį, o tada ir su mažyliu susidraugauju.
 
Gydytojams organizuojame paskaitas apie humoro naudą sveikatos sistemoje. Paaiškiname, kad jei atsitrenkiame į duris palatoje, kur guli dvejų penkerių metų vaikai, tai todėl, kad tokie juokai vaikams suprantamiausi.
Kai ligonio mama sako, kad jos vaikas dar mažas ir nieko nesupras, apima azartas įrodyti priešingai! Tikiu šventai, kad vaikas viską supranta. Galima tik žiūrėti į jį nejudant. Vaikas pamato mano raudoną nosį, akis. Jis nori žaisti ir negalvoti apie ligą. Ima šypsotis. Tėvai nustemba, kad pasikeitė ligoniuko nuotaika… Tada džiaugiuosi sėkme. Kaip galėčiau nemylėti tokio darbo?! Atiduodu daug, gaunu dar daugiau!
 
- Jūsų personažas klounė Džilda. Kokia ji, ar ilgai kūrėte jos bruožus?
- Mano klounės vardas iš pradžių buvo kitas. Kartą po seminaro, kuriame kalbėjome apie klouno kostiumą, charakterį, suabejojau dėl jos… Tada ruošiausi kelionei į tarptautinę juoko mokyklą Vienoje (mes priklausome asociacijai „RED NOSES Clowndoctors Internatiol“, kuri vienija profesionalias gydytojų klounų organizacijas dešimtyje šalių). Ten vyksta nuolatiniai mokymai.
 
Taigi, pagalvojau, kad reikia pakeisti personažą. O jeigu – Džilda? Kodėl, ne? Koks galėtų būti jos kostiumas? Klouno privalumas tas, kad trūkumus (ar ypatumus) jis paverčia privalumais. Esu liesa, mano galūnės – ilgos. Taigi nusipirkau aptemptą suknelę (matyti visi mano kauliukai!) ir mėlynus aukštakulnius batelius. Pakeičiau šukuoseną – pasistačiau „kalniuką“. Ir šis personažas man „prilipo“. Džilda būna ir pikta. Vaikams tai patinka. Ypač paaugliams. Jiems smagu susitapatinti su piktu klounu.
Džilda labai myli mažus vaikus. Mėgsta juos prakalbinti, su jais būti. Džilda griežta, gali paauklėti kolegas. Bet kai pagauna azartas ir gera nuotaika, Džilda šoka, kvailioja…
 

L.S. skaičius
20
- tiek tūkst. mažųjų pacientų įvairiose Lietuvos ligoninėse pradžiugina Gydytojai klounai. Klounai taip pat lanko pagyvenusius žmones globos namuose, pabėgėlius – visus, kuriems gyvybiškai reikia gerų emocijų.

 
- Kiek paprastai trunka jūsų apsilankymas – žaidimas palatose?
- Įvairiai. Jei palatoje – „lėliukas“, užtrunku minutę, vyresniųjų palatoje – penkiolika. Trukmę lemia situacija. Mano klounė mėgsta paauglių paklausti: „Jei norite, kad ateitume, sakykite „taip“. Jei nenorite, sakykite „ne“. Paaugliai kartais pasako „ne“. Jie jautriai išgyvena priklausomybę nuo aplinkinių globos. Jais nuoširdžiai rūpinasi medikai, tėvai, bet pastarųjų neišvarysi. O klounams paauglys gali pasakyti „ne“. Ir jam taip gera po to būna! Taigi išeidami pamojuojame – ir paauglys nusijuokia!
 
- Nusivilkus Džildos kostiumą emocijų, kurias patiriate palatose, turbūt taip greitai nepavyksta suvaldyti?
- Po kiekvieno ėjimo, dar būdami ligoninėje, pildome ataskaitos lapus organizacijai. Tada ir kalbamės: kaip pavyko, ką galima padaryti geriau. Jei vaikas ar situacija pasitaiko sudėtinga, norisi pasikalbėti. Kai tapau mama, jausmai apniko įvairesni ir sudėtingesni. Būna, grįžusi namo stipriai apsikabinu sūnelį Džiugą: „Aš tave myliu!“ Mamos nerimas…
 
- O kaip dirbate su senjorais?
- Lankomės Vilniuje, Kalvarijų gatvėje įkurtuose naujuose Senjorų socialinės globos namuose. Senjorai – nuostabūs žmonės: noriai bendrauja, žaidžia. Jiems norisi meilės, dėmesio… Psichologės konsultuoja: kur kokie žmonės yra, kokia kalba šnekėtis, kokios negalios juos kamuoja… Niekada neiname nepasirengę. Palaikome glaudų ryšį su personalu.
Viena neseniai atvykusi močiutė, nevaikštanti, nuolat kalba apie mirtį. Ir štai į močiutės kambarį atėjome mes – klounės Rožė ir Džilda. Dainavome, šokome. Reikėjo pamatyti močiutės akis – pilnos ašarų! „Kaip gerai, kad nenumiriau… Dar jus pamačiau!“, - pasakė ji. Mums tai buvo toks komplimentas!..
 
Kartais ir pamokymų išgirstame! Kokį vyrą susirasti, kokia liemenėlę užsisegti, kad patraukti mylimojo dėmesį… Senjorų namuose verda tikras gyvenimas, tik daug intensyviau, nes… laiko žmonės turi mažiau… Čia niekas neieško mylimo žmogaus penkerius metus.
Socialinės darbuotojos stebisi: „Ką jūs padarėte, kad sunkios būklės senolė vėl reaguoja, vėl džiaugiasi, judina rankas, linguoja galvą?..“ Pasirodo, įvyko mažas stebuklas. Kai senoliams smagu, smagu ir mums. Toks „energijos tekėjimas“ vyksta. Savotiškai pažadiname negandų prispaustų žmonių teigiamas emocijas.