„Nesigailiu, kad pasirinkau kineziterapiją, tačiau... nors esame sveikatos sistemos darbuotojai, tokio suvokimo tarp kolegų kartais trūksta“, - pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) kineziterapeutė Justina Komžaitė (29 m.). Šiltų pacientų atsiliepimų sulaukianti specialistė sako, jog kineziterapeutas turi ne tik raumenis pacientui pramankštinti, bet ir jį išklausyti.
„Į vieną užsiėmimą ateina keliolika žmonių. O per dieną praeina ir visas šimtas. Turi visų išklausyti, prieiti, pabendrauti. Dirbi ne tik kaip sveikatos specialistas, bet ir kaip psichologas. Tačiau labai smagu stebėti žmonių pažangą. Ilgamečiai pacientai net tampa draugais“, - sako kineziterapeutė Justina Komžaitė.
- Justina, papasakokite, kaip atrodo eilinė jūsų darbo diena?
- Ji prasideda baseine. Įsitikinau, kad vanduo - mano stichija (
šypsosi). Turiu visokiausių pacientų: su nugaros skausmais, lėtinėmis ligomis, po traumų. Baseiną lanko ir žmonės su psichosomatinėmis problemomis. Vienu metu dirbu su dešimt dvylika skirtingų žmonių. Per užsiėmimą turi visų išklausyti, prieiti, pabendrauti. Tenka išsiaiškinti kiekvieno ypatumus, gretutines ligas. Atsakomybės daug: juk ateina žmonės ir su širdies stimuliatoriais, taip pat nėščiosios. Yra ir žmonių, kurie nemoka plaukti. Turi padrąsinti lįsti į vandenį. Taigi dirbi ne tik kaip sveikatos specialistas, bet ir kaip psichologas. Labai smagu stebėti pažangą, sveikimo procesą. Arba, kai vandens bijoję žmonės baseine ima jaustis vis drąsiau. Ilgamečiai pacientai net tampa draugais.
- Nei krūvio, nei išbandymų netrūksta... O kas gi sunkiausia jūsų darbe?
- Iki baseino spėjau padirbėti beveik visoje ligoninėje. Nuo traumatologijos iki neurologinio skyriaus. Studijuodama dirbau slaugytojos padėjėja. O karjerą pradėjau reanimacijoje. Ten patyriau ir pirmą šaltą dušą. Turėjome pūlingomis, infekcinėmis ligomis sergančių pacientų. Visgi didžiausias šokas ištiko susidūrus su nudegimų aukomis. Žmogui viską skauda, net prisilietimas sukelia kančių. Tačiau jis vis tiek privalo judėti. Nemažiau iššūkių kelia ir darbas su vaikais: tiek sveikais, tiek turinčiais raidos sutrikimų, Dauno sindromą. Mažieji tave išsunkia kaip kempinę. Buvo ir ašarų, ir juoko. Vaiką turi prisipratinti ir vis tiek iki galo nežinai, ar jis tave priima.
- Kineziterapeutų Lietuvoje daug. Jaučiate konkurenciją?
- Ji išties didelė. Išlieka tie, kas imlūs ir tobulėja. Man padeda smalsumas. Jeigu kas nors sudomina, patikėkite, tikrai išsiaiškinsiu, ranka nenumosiu. Šiame darbe reikia
pajungti fantaziją ir rasti vis naujų veiklų pacientams. Beje, pas mane į užsiėmimus ateina ir kolegos. Kai į galvą šauna kokia
idee fixe, naujoves išbandau kartu su bendradarbiais. Vandens kineziterapijos metodikų mažiau nei sausumos, tačiau pacientai pas mane nenuobodžiauja, vis ką nors sugalvojame. Nors užsiėmimų metu naudojame hantelius, kamuolius ir kitas populiarias pagalbines priemones, norėtųsi įdomesnių. Pavyzdžiui, kad baseino dugnas kiltų ir leistųsi. Praverstų ir vandens dviratis, bėgimo takelis. Tačiau viskas atsiremia į finansus.
- Dažnas reabilitacijos specialistas skundžiasi atlyginimu. Nenorėjote sukti į privatų sektorių?
- Privatus sektorius pelningas tada, jeigu atidarai savo kabinetą. Tačiau čia veikia konkurencijos dėsniai, rizikos daug. Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau kineziterapiją, tačiau... Galima keliose įstaigose dirbti, kad gyventum normaliai ir sau leistum daug. Man gi svarbiau emocinis pasitenkinimas. Į darbą tikrai neinu atkentėti. Nors turiu daug pacientų, ne pavargstu, o emociškai pasikraunu. Visgi norėčiau, kad ir mes, reabilitacijos atstovai, turėtume teisę į stažuotes, kokias gauna gydytojai. Nors neatliekame operacijų, neteikiame skubios pagalbos, mes irgi gydome. Esame sveikatos sistemos darbuotojai. Kol kas tokio suvokimo trūksta ir dalies kolegų medikų liekame neįvertinti.
- Praėjo keli mėnesiai po mediko savižudybės. Tąkart Lazdynų ligoninė pripažino senas problemas. Ar kas nors pasikeitė?
- Sunku atsakyti vienareikšmiškai. RVUL dirba daugybė žmonių. Visi žinome: yra skyrių, kur engimas, mobingas egzistuoja. O man sekasi, nes patekau į gerą aplinką. Gyvas to įrodymas – su kolegomis leidžiamas laisvalaikis. Kartu net į užsienį važiuojame. Svarbiausia, kad nebūtų ignoravimo ir baimės klausti. Pripažinsiu: jauni žmonės ateina su idėjomis, bet be patirties. Todėl būna iššūkių, siekiant įtikinti vyresnius kolegas savo idėjų tikslingumu. Tačiau viskas įmanoma. Daugiau spaudimo jaučiau ne dirbdama kineziterapeute, o būtent studijų metais. Krūvio gavau nemažai, bet, matyt, to reikėjo, kad atsidurčiau ten, kur šiandien esu. Dažnai sakau, kad susirgus būtent kolegos pastatė mane ant kojų...
- Kas gi nutiko?
- Krono ligos diagnozę sužinojau prieš keletą metų. Ligą rado man gulint operacinėje. Operavo žarnų nepraeinamumą. Paaiškėjo, kad sergu autoimunine liga, nuo kurios jau nepasveiksiu. Nuolat geriu vaistus ir tikiuosi, kad pavyks išvengti paūmėjimų. Sergant Krono liga, yra komplikacijų grėsmė, net žarnyno vėžio rizika. Sugrįžti atgal į darbus buvo sunku emociškai ir fiziškai. Bet kolegos neleido pasiduoti, kad ir kaip gyvenimas pasikeitė. Po operacijos numečiau penkiolika dvidešimt kilogramų. Raumenų beveik neliko. Keitėsi svorio centras. Tačiau skatinant ir padedant aplinkiniams, atgavau formą (
šypsosi). Susirgus keitėsi mityba. Sveiki žmonės ramiai sau valgo ląstelienos, skaidulų turinčius produktus: grūdų košes, lęšius, daržoves ir vaisius. O aš prieš valgydama kas kartą galvoju apie sudėtį. Net makaronai bet kokie netinka, tačiau bent sutaupau – mano organizmui labiausiai tinka patys pigiausi (
juokiasi). Turėjau atsisakyti bet kokio alkoholio ir dalies kulinarinių malonumų, pavyzdžiui, saldumynų. Tačiau jau išlipau iš emocinės duobės ir susigyvenau. Man liga beveik netrukdo.
- Po kasdienybės pacientų apsuptyje nesinori užsidaryti namuose?
- Bendrauti mėgstu. Turbūt esu hiperaktyvi, vietoje nenusėdžiu. Priklausau sporto renginių asociacijai, organizuojame bėgimus. Labai įdomi patirtis: sukantis ten susipažįsti su sportininkais, olimpiečiais, atletais iš užsienio. Tenka dalintis profesinėmis žiniomis, patarimais. Juos sportininkai labai vertina. Mano kelionės irgi būna aktyvios, vien tik pliaže atostogų nepraleisiu. Tačiau vertinu ir ramų poilsį, skaitau daug knygų. Tekstai ir gebėjimas rasti laiko sau susirgus padėjo atsitiesti ir grįžti į kasdienybę.
Dosjė
2012 m. - dabar: kineziterapeutė, RVUL
2011-2013m.: slaugytojos padėjėja, RVUL reanimacijos skyrius
2009-2012 m.: kineziterapijos studijos, Vilniaus kolegija (VIKO)
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: