- Studijavote Vokietijoje, Anglijoje. Ar grįžęs į Lietuvą jautėtės esantis visa galva aukštesnis už kolegas, kurie užsienio dar nebuvo „ragavę“?
- Užsienyje esu praleidęs porą gerų metų. Vokietija savo laiku parodė man aukštąjį gydymo pilotažą. Tuo metu, palyginus tenykštes ligonines su Lietuvos, mūsiškės tegalėjo prilygti Vokietijos rajono lygio gydymo įstaigai. Technologijų prasme dėl sovietinės sistemos buvome labai atsilikę. Aišku, per tą laiką ir pati medicina vystėsi sparčiu žingsniu, o Lietuva buvo ant lūžio taško - patys tik kūrėme sistemą. Nors ir dabar vis sakoma, kad vykdoma jos reforma. Per visus darbo metus tik tą ir tegirdžiu. Mano nuomone, mes dar vis kuriame tą sistemą, o ne ją reformuojame. Žymiai geresnis žodis yra kurti arba formuoti, nei amžinai reformuoti ar griauti.
Iš Vokietijos ateidavo ir visos įdomybės, ir naujienos. Ruošiausi būti chirurgas, bet tuo metu tiek šių specialistų Lietuvoje nereikėjo. Būtent Vokietijos medikai-mokytojai padarė įtaką naujam pasirinkimui. Taigi, jei tada nebūtume turėję galimybės išvykti į užsienį stažuotis, dar ilgą laiką eitume visiems iš paskos.
 
- Užsienyje populiari seksologo specialybė pas mus reta. Matyt, jums, kaip urologui, tenka spręsti ir su seksualine sveikata susijusias pacientų problemas?
- Seksologija nuo urologijos nedaug kuo skiriasi, tik į šį terminą dar įeina ir endokrinologija, psichiatrija, psichologija, kardiologija ir kitos sritys. Gal kai kuriais atvejais urologai padėti ir negali, bet tuomet reikalingas multidisciplininis požiūris ir tai susiję su paslaugų kompensavimu. Pavyzdžiui, tyrimai potencijos problemoms nustatyti yra brangūs, todėl nekompensuojami, taip pat ir pagalbinis apvaisinimas kompensuojamas tik iš dalies.
 
Be to, mes, gydytojai, esame užkrauti visokiais pašaliniais darbais, turime išspręsti daugybę problemų, kurios užsienyje deleguotos sekretorėms, pagalbiniam personalui ar slaugytojoms. Žodžiu, esame specialistai „nuo – iki“. Net grindis tenka valyti. Neturime pakankamai pagalbinio personalo.
Šiuo metu medikų padėtis sudėtinga dėl daugelio dalykų. Atsirandant naujoms technologijoms, gydymo metodams, didėja Lietuvos gyventojų lūkesčiai ir poreikiai. Mes, gydytojai - ne politikai. Pažadėję turime tesėti pažadus (o naujos technologijos mums padeda išsilaikyti „ant bangos“). Moderniems sveikatos problemų poreikiams patenkinti trūksta deramo finansavimo, ypač greitai senstančiai mūsų visuomenei.
 
- Nors situacija sveikatos apsaugos sistemoje tikrai toli nuo tobulybės, mediko specialybė vis tiek išlieka geidžiamiausių profesijų viršūnėje. Kuo gi ji taip žavi?
- Kai pagydai pacientą, jis tave vertina ir tu jauti jo padėką. Paskutiniai Hipokrato priesaikos žodžiai: „ir oriai gyventi“. Ką reiškia oriai? Dirbdamas žmogus turi gauti pakankamą atlyginimą ir nesirūpinti, kaip jam išgyventi. Deja, daugelis gydytojų dirba keliuose darbuose norėdami gyventi visavertį gyvenimą. O jaunimas, matydamas geresnį medikų gyvenimą, nei kitų specialybių atstovų, bet nematydamas jų darbo krūvio, renkasi šią specialybę. Vis dėlto susidūrę su sunkumais pasuka lengvesniu keliu – emigruoja. Manau, kad ir Lietuvoje galima gyventi, bet reikės žymiai daugiau dirbti. O to, deja, ne visi nori.
 
- Moterų urologių - vienetai, nors tarp ginekologų ir akušerių vyrų netrūksta. Gal pacientai vyrai linkę labiau gėdytis nuogumo?
- Taip, tai yra tam tikra psichologinė problema. Užsienyje tokių specialisčių daugiau, tačiau jos labiau konsultuoja moteris, nes ir užsieniečiams vyrams ne visada priimtinos moterų urologių konsultacijos.
 
- Ar vyrai linkę domėtis savo lytine sveikata?
- Vyrai iš tiesų gėdijasi kalbėti apie lytinę sveikatą. Turiu pacientų, kuriuos gali tašyt netašęs... Sakai, reikia operacijos ar spindulinio gydymo, čia pat atkerta: „Ne, man bus viskas gerai“. Tokie dažniausiai būna „rimti“ vyrai, tvirto būdo, turi savo nuomonę. Juos reikia įtikinti ir tai atima daug laiko.
Apskritai vyrai yra sveiki kaip ąžuolai, bet dažniausiai ir krenta kaip ąžuolai. Apmaudi ir skaudi neseniai anapilin iškeliavusio žymaus vyro istorija. Nėra laiko pasitikrinti. Vis dar sužinome savo diagnozę per vėlai...
 
- Pas urologą vyrai irgi apsilanko, kai problema būna pasiekusi piką.
- Tai yra labai intymu. Bet to, bijoma sužinoti prastą diagnozę. Mano skaičiavimu, jei pacientui yra įtariamas sėklidės vėžys, konsultacijos jis ateina maždaug per pusę metų. Daug lengviau ateiti išsitirti inkstus nei prostatą. Be to, pacientai įbauginti formuojamos nuomonės, kad dalis jų miršta ne nuo ligos, o nuo gydytojo klaidų. Lietuvoje medikai šiuo metu turi tik krūvą pareigų, bet nėra girdimi jų lūkesčiai, todėl daug jų ir emigruoja.
Nuo sovietų laikų vis dar gajus mitas, kad daktaras tik geria kavą. Bet mes ant stalo iš ryto pasistatome vieną jos puodelį ir siurbčiojame visą dieną, jei tik atsiranda proga. Kavos pertraukai laiko nėra, esame sulindę į kompiuterį arba konsultuojame pacientus. Esama situacijų, kai su pacientu reikia bendrauti visą valandą, neužtenka skirti kelių minučių.
 
- O stiprioji lytis atsparesnė stresui?
- Visi vienodai reaguoja į stresą, tik vieni išsiduoda, kiti - ne. Mediko darbe apskritai yra daugiausiai streso - kiekvieną dieną sėdi kaip ant adatų. Teko vežti kleboną, kuris papasakojo, kad anksčiau dirbo gydytoju. Dargi didmiestyje, rimtoje ligoninėje, intensyviosios terapijos skyriuje. Žmogus tiek atsikando darbe streso, kad nutarė pasitraukti kur tykiau ir ramiau.
 
- Gydytojau, ar vyrai verkia?
- Verkia. Verkia visi vienodai. Ir iš džiaugsmo, ir iš nevilties. Jie turi tuos pačius nervus kaip ir moterys...

---

 
Dosjė
1996 - 2000 m. - rezidentas chirurgas, Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinika.
Nuo 2002 m. - gydytojas urologas Kauno medicinos universiteto klinikose.
LSMU lektorius.
Nuo 2002 m. Lietuvos urologų draugijos narys.
Nuo 2004 m. Europos urologų asociacijos narys.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!