Aštuntoji šiemet kepenų transplantacija Kauno klinikose atlikta 53 metų Algiui Ivoškai. Vyro istorija - netipiška, kadangi Kėdainiuose gyvenantis pacientas anksčiau sveikata labai nesiskundė. Viskas prasidėjo, kai prieš porą metų kėdainietis patyrė galvos traumą ir kreipėsi į šeimos gydytoją, norėdamas gauti siuntimą dėl neįgalumo. „Kauno klinikose komisija mane vertino dėl neįgalumo lygio, o padarę kraujo tyrimus išsiaiškino, kad sergu hepatitu C. Gydytojai pasakė, kad liga mane kamuoja jau beveik penkiolika metų“, – pasakojo A.Ivoška.
 
Po išsamesnių tyrimų paaiškėjo, kad virusas sukėlė kepenų cirozę ir paskatino formuotis vėžines ląsteles. A.Ivoška pamena jautęsis visiškai sveikas ir nė nenumanęs, jog jo kūną kamuoja tokios ligos. „Tuos metus aš visiškai nieko blogo nejaučiau, buvau visavertis žmogus. Man tik užkliuvo tai, kad vis lieknėju, nepaisant to, ar valgau, ar ne. Paklausiau gydytojos, kodėl aš toks lieknas, bet Kėdainiuose man nieko nenustatė. Bet tikrai absoliučiai nieko nejutau, net prieš operaciją kepenų neskaudėjo“, – sakė A.Ivoška.
 
Vyras kepenų persodinimo laukė dvejus metus. Pirmąjį donorą jam rado po septynių mėnesių, bet tada jis buvo peršalęs ir turėjo temperatūros, todėl operacijos A.Ivoškai nebuvo galima atlikti. Antrąjį kartą pacientas transplantacijos atsisakė iš baimės. O trečiasis siūlytas donoras paprasčiausiai netiko, mat jo kepenys buvo pernelyg surandėjusios. Kad operacija būtų sėkminga, A.Ivoškai teko gydytis hepatitą C. Vyras pasveiko po pusės metų, net svoris ėmė augti.
 
„Ne tas žodis, kaip bijojau operacijos. Bet galų gale susitaikiau ir galvojau – bus taip, kaip bus. Dar reikia pilnai atsigauti po operacijos, nežinau, kaip bus vėliau. Tačiau jau galiu atsikelti iš lovos, pavaikščioti po palatą. Nėra taip, kad kamuotų didžiuliai skausmai, nors pilvą šiek tiek paraižo“, – apie savo būklę pasakojo kėdainietis. Vyras dar guli intensyviosios terapijos skyriuje, bet netrukus bus perkeltas į kitą skyrių, kur toliau bus stebimas.

---

 
Interviu
Kalbamės su Kauno klinikų Hepatopankreatobiliarinės ir endokrininės chirurgijos sektoriaus vadovu prof. habil. dr. Juozu Pundziumi:
 
- Kokie donorai yra tinkamiausi kepenų transplantacijai?
- Įprastai donorai, tinkantys tokiam persodinimui, yra mirę nuo kokios nors smegenų ligos, pavyzdžiui, aneurizmos arba traumos. Tai du pagrindiniai šaltiniai. Pasaulyje yra tokios taisyklės, kad chirurgai, kurie transplantuoja organą, neužsiima donorų paieška.
 
Tai - ilgas procesas, bendravimas su artimaisiais. Vyresnių nei šešiasdešimties metų amžiaus donorų kepenų nelabai imame. Nors esame ir tokio amžiaus persodinę, jeigu jos gerai funkcionuoja. Žinoma, geriausia – jaunų žmonių kepenys.
 
- Kiek laiko trunka ir kokios komandos reikia tokiai operacijai?
- Kai darėme pirmąją sėkmingą operaciją prieš šešiolika metų, ji užtruko devynias valandas. O paskutinioji operacija – vos keturias. Kaune tai – greičiausiai padaryta operacija per visą istoriją. Šiuo atveju operacija buvo sėkminga, pacientas nepatyrė jokių komplikacijų. Transplantuojant kepenis dirba didžiulė komanda: organus paima du chirurgai, tada darbas persikelia prie kito stalo, kur nuo kepenų nuvalomi nereikalingi audiniai, užsiuvamos stambiųjų kraujagyslių šakutės.
 
Čia taip pat dirba du chirurgai. Pagrindinei operacijai reikia trijų chirurgų, asistentų, anesteziologų. Operacijų metų dažnai būna kraujotakos sutrikimų, tačiau šį kartą papildomos pagalbos nereikėjo. Aparatūrą naudojame panašią kaip ir prieš šešiolika metų, nes visgi chirurgo rankos yra lemiamos. Tokios operacijos jau nebėra iššūkis.  
 
- Ar didelė tikimybė, jog žmogaus organizmas gali nepriimti svetimų kepenų?
- Kiekvieno žmogaus organizmas yra individualus, todėl į svetimą organą reaguoja skirtingai. Kėdainiečiui pacientui ūmių atmetimo reakcijų nėra. Įprastai jos nėra lengvai prognozuojamos. Kasdien daromi tyrimai, stebima, kaip organizmas reaguoja, tikrinami kraujo ir įvairių fermentų rodikliai. Jei kyla įtarimas, kad yra atmetimo reakcija, tada atliekamos biopsijos. Duriama į kepenis ir paimamas jų gabaliukas, žiūrima po mikroskopu, ar yra atmetimo reakcija. Yra specialūs vaistai, kaip su tuo kovoti. Pirmųjų operacijų metu būdavo daugybė interpretacijų. Tardavomės su užsienio specialistais.
 
Dažniausiai bendradarbiaudavome su Gento universiteto Belgijoje profesoriais. Dabar jau nebereikia to daryti. Gastroenterologai ir mes žinome, kokie būna nukrypimai. Atlikta jau daug operacijų ir pooperacinių stebėjimų, todėl jaučiamės vis ramiau ir užtikrinčiau, nes galime suvaldyti situaciją.

---

 
Komentaras
Kauno klinikų Gastroenterologijos skyriaus vadovė doc. Vitalija Petrenkienė:

- Prieš dvejus metus šeimos gydytojas ruošė pacientą siuntimui dėl neįgalumo po galvos traumos. Atliko įvairius tyrimus ir aptiko kepenų uždegimui būdingus pakitimus. Tada pacientą atsiuntė į Kauno klinikas pas gastroenterologą. Ištyrus buvo diagnozuota hepatito C viruso sukelta kepenų cirozė ir kepenų vėžys.
 
Kadangi kepenų vėžio operacija buvo negalima, pacientas buvo įtrauktas į laukiančiųjų kepenų transplantacijos sąrašą. Laukimas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, todėl kad kepenų vėžys neišplistų, pacientas gydytas atliekant vėžį suardančias procedūras: etanolizaciją ir chemoembolizaciją. Taip pat per šį laukimo etapą buvo sėkmingai išgydytas hepatito C virusas. Gydymui naudojome priešvirusinius vaistus: pegiliuotą interferoną ir ribaviriną.
 
Hepatito C viruso išgydymas iki kepenų transplantacijos yra labai svarbus, kadangi sėkmingai išgydžius šią infekciją, žymiai sumažėja hepatito C viruso atsinaujinimo tikimybė po atliktos transplantacijos. Kiekvieno paciento, kuriam numatoma tokia operacija, tyrimo, stebėjimo ir gydymo etapuose dalyvauja įvairių sričių specialistai: gastroenterologai, radiologai, chirurgai, histologai, onkologai.