Mažųjų pacientų itin mylimą Vaikų ligoninės, VUL Santaros klinikų filialo Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro ergoterapeutą Justiną Blaževičių (28 m.) galima drąsiai vadinti idėjų generatoriumi, įvairiausiais būdais siekiančiu praskaidrinti slogią sergančiųjų kasdienybę. „Kai vaikas po procedūrų, intervencijų, ateina liūdnas, pavargęs, ir pavyksta sužadinti jo teigiamas emocijas, yra didžiausias laimėjimas ir geriausias darbo įvertinimas“, – sako jaunasis specialistas.
„Inovacija, kurią šiuo metu diegiu į reabilitaciją, – virtuali realybė. Noriu, kad ja būtų galima naudotis ne tik čia, bet ir nusinešti į Kaulų čiulpų transplantacijos poskyrį. Ten vaikai guli izoliuoti nuo visuomenės kokius tris mėnesius. Virtualiųjų akinių pagalba galėčiau iš minorinės, išsekinusios ligoninės aplinkos, perkelti juos bet kur – į kalnus, gamtą, kosmosą“, - sako ergoterapeutas Justinas Blaževičius.
-
Ką tik klinikų apdovanojimuose pelnei „Vaikų numylėtinio“ nominaciją. Kaip pavyksta rasti kelią į mažųjų pacientų širdis?
- Vaikai jaučia, su kokiomis emocijomis prie jų eini. Jei darbuojiesi pavargęs, liūdnas, jie irgi bando atspindėti tą emociją. O kai juokauji, ir nuo vaiko veido šypsena nedingsta. Aišku, ir kitokių motyvacinių „gudrybių“ imiesi. Kiekvieną vaiką vadinu direktoriumi, atsiklausiu, ką veiksim šiandien. Tuomet pasiūlau savo planą, o po to darom, ko nori pacientas. Taip pat ieškau visokių rėmėjų, prašau įmonių skirti dovanėles.
Ši nominacija man svarbi – malonu sulaukti tokio atsako. Tačiau svarbiausia, kai jis lydi kiekvieną dieną. Smagu, kai tėvai ateina ir pasako, kad atžala nuo pat ryto teiraujasi, kada eisim pas Justą. Kai vaikai pašaukia koridoriuje, mojuoja. Nepatinka formalus bendravimas, noriu sukurti šiltą aplinką, savotišką vilties ir šviesos oazę tiek vaikams, tiek juos slaugantiems tėvams. Galvoju net įrengti terasą–žiemos sodą, kur tėvai, kol su jų vaikais užsiimu, galėtų pabūti. Prieš porą metų organizavome šokių terapijos užsiėmimus mamytėms. Idėjų turiu daug, tik stinga laiko joms išgryninti. Kitas dalykas – finansai.
Man nuolat norisi naujovių. Štai pernai pradėjau dėstyti VU Medicinos fakultete, norisi studentams papasakoti apie šios specialybės galimybes.
-
Ergoterapeutu dirbi penkerius metus. Atrodo, pasirinkta profesija leidžia atsiskleisti.
- Ergoterapija – pakankamai nauja, dar besivystanti specialybė, todėl galiu prie jos plėtojimo prisidėti „čia ir dabar“. Pats kuriu jos šaką – inicijavau ergoterapiją onkologijoje. To niekas prieš tai nedarė. Kai tik pradėjau bakalauro tyrimą, sulaukiau daug skeptiškų nuomonių tiek iš tuomet būsimų kolegų, tiek iš universiteto darbuotojų. Jie sakė: „Kam onkologijoje reikalinga reabilitacija? Svarbiau juk gauti vaistų, pabaigti gydymą.“
Apgyniau savo tiesą, įrodžiau, kad Australijoje, Kanadoje, Anglijoje dirbama šioje srityje, yra mokslinių straipsnių. Pastebėta, kad motorinė, fizinė reabilitaciją gavusių vaikų būklė jau praėjus gydymui, kai būna pasiekta remisija, yra geresnė. Su sunkesnės būklės vaikais darbuojamės kiekvieną dieną. Jei to nebūtų, jiems net sėdėti tiesiai ir viso kito reikėtų mokytis nuo nulio. Dėl medikamentų neišvengiamai pablogėja fizinė būklė, bendra gyvenimo kokybė, sumenksta raumenų jėga. Mūsų tikslas padaryti taip, kad tas kritimas būtų kuo mažesnis, raida kuo mažiau atsiliktų. Ir drįsčiau teigti, kad tai pavyksta gana neblogai.
-
Sunku jaunam specialistui „pramušti“ sugalvotas naujoves?
- Tikrai ne! Esu dėkingas vadovybei, kad leidžia veikti, įgyvendinti idėjas, nestabdo inovacijų. Aišku, pačiam nuolat tenka ieškoti rėmėjų. Kai gavau Juozo Raistenskio kvietimą dirbti, sulaukėme vokiečių bendruomenės paramos šiam poskyriui įrengti. O toliau pats važiavau, rinkausi baldus. Įkūriau čia du kabinetus, kolegė – kineziterapijos salę. Sugaišta daug laiko po darbo, bet kai patys erdvę susikūrėme, malonu dirbti.
Jau yra įrengtas šviesos terapijos kambarys, turime aromaterapinį aparatą, bet norisi, kad čia viskas būtų interaktyvu – grindys, sienos. Taip pat turime sintezatorių, gitarą, mat vienas ergoterapijos tikslų – kad vaikai neprarastų įgūdžių, nepamirštų užsiėmimų. Inovacija, kurią šiuo metu diegiu į reabilitaciją, – virtuali realybė.
Noriu, kad ja būtų galima naudotis ne tik čia, bet ir nusinešti į Kaulų čiulpų transplantacijos poskyrį. Ten vaikai guli izoliuoti nuo visuomenės kokius tris mėnesius. Televizorius vis rodo tą patį, radijo jie nebeklauso, net kompiuteriai būna nebeįdomūs. Kaip bemotyvuotum juos pasveikti, neišvengiamai apninka depresija. Tokiems vaikams ypač reikia dėmesio, užimtumo. O virtualiųjų akinių pagalba galėčiau iš tos minorinės, išsekinusios ligoninės aplinkos perkelti juos bet kur – į kalnus, gamtą, kosmosą. Toks tikslinis užimtumas itin svarbus ir krizių centro pacientams.
-
Onkohematologijos skyriuje neišvengiamai ima slėgti depresyvios nuotaikos. Kur semiesi optimizmo?
- Mane įkvepia vaikų šypsena. Kai pacientas po procedūrų, intervencijų, ateina liūdnas, pavargęs, ir pavyksta sužadinti jo teigiamas emocijas, tai yra didžiausias laimėjimas ir geriausias darbo įvertinimas. Anksčiau sakydavau, kad darbas su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais neveikia – nes juk jei viską „imsi į širdį“, arba išprotėsi, arba neišdirbsi. Stengiesi blokuoti negatyvias emocijas, mintis, vaizdus... Anksčiau pastebėdavau, kad po sunkesnės dienos grįžęs į namų aplinką būdavau irzlus. Atsiriboti padeda sportas, vasarą sėdu už motociklo vairo.
-
Medikų bendruomenė šiuo metu kaip niekad aktyvi. Pritari sąjūdžio idėjoms?
- Domimės sąjūdžiu, sekame naujienas, juk norisi to šviesesnio rytojaus. Aš nesiskundžiu, man patinka dirbti su vaikais, tuo gyvenu. Tačiau darbas išties labai atsakingas. Dar papildomas stresas – bendravimas su tėvais, kurie neretai išlieja negatyvias susikaupusias emocijas. Ir kai pažiūri į atlyginimą, išties nuotaiką „pakelia“ (
juokiasi). Dar nemačiau kvituko už šį mėnesį, tad nežinau, kiek jis pakilo. Vis dėlto viską mesti ir išvažiuoti „į niekur“ dėl tūkstančiu didesnio atlyginimo – tikrai ne išeitis. Ypač kai tiek širdies, nervų įdėjai dėl idėjos. Nesakau, kad ateityje neišvažiuosiu, bet tai turėtų būti labai konkretus pasiūlymas.
Dosjė
2008–2013 m. – bakalauro studijos Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete, įgyta terapeuto specialybė.
2013–2015 m. – magistro studijos VU, įgytas reabilitacijos magistras.
Nuo 2013 m. – Vaikų ligoninės, VUL Santaros klinikų filialoVaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro ergoterapeutas.
Nuo 2017 m. – asistentas VU Medicinos fakultete.
Nuo 2015 – Vilniaus Rotaract klubo narys, 2017–2018 m. – prezidentas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "Širdies nepakankamumu serganti Genė Gudonienė pasakoja neretai nuo bet kokio darbo galinti pavargti per kelias minutes, o užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti – didelis pasiekimas.")
.jpeg "Mėta Marija tapo pirmąją paciente šalyje, kuriai tulžies latako cista sėkmingai pašalinta laparoskopiniu būdu.")
.jpg)
.jpg "Fotografė Alina Ovčiarovienė su vaikais")
.jpg "„Vieną akimirką tu ramiai rūpiniesi nesunkių sveikatos sutrikimų kamuojamais pacientais, o po minutės tavo rankose jau gali atsidurti penkių kraupion avarijon patekusių sužeistų žmonių likimai“, - apie darbo specifiką skubios medicinos srityje pasakoja dr. Kęstutis Stašaitis.")
Komentuoti: