Anapilin iškeliavo onkologų motina vadinta profesorė Laima Liudvika Griciūtė.
„Dar devynioliktame šimtmetyje ne kartą sakyta, kad tam kuris atras būdą, kaip įveikti vėžį, bus pastatytas auksinis paminklas. Bet šiandien visiems akivaizdu, kad vienas lauke - ne karys. Visi po mažytę plytelę, lyg bendrai statytume namą, prisidedame“, - prieš kelerius metus sakė šviesaus atminimo, eksperimentinės onkologijos kūrėja profesorė Liudvika Griciūtė.
„Šis gyvenimas yra mūsų. Vienintelis, brangiausias ir nepakartojamas. Todėl turime patys už jį kovoti, aršiai ir ryžtingai“, - sakė profesorė Laima Liudvika Griciūtė.
Apie pagarbą
„Visada mylėjau savo darbą. Nors negalėčiau pasakyti, kad kasdien į jį ėjau kaip į šventę. Buvo visko: sunkių ir lengvesnių akimirkų. Pati niekuomet nebijojau nei užsikrėsti, nei susirgti baisiausia man buvo dėl kitų”, - taip prieš kelerius metus apie profesiją kalbėjo prof. L.L.Griciūtė.
Kolegos, dirbę kartu, profesorę prisimena kaip didžią medicinos istorijos asmenybę, bet kartu itin kuklią. „Įsivaizduokite, ji sugebėjo didžiulę veiklą, kuriai paskyrė visą gyvenimą, apibūdinti vienu žodžiu – kancerogenezė! Nors po juo slypi plataus spektro tyrimai, moksliniai darbai. Ji buvo labai paprastas žmogus. Kartais pagalvoju, kad man gyvenime ir moksle viskas buvo lengva, tik todėl, kad profesorė buvo greta.
Laimė, tiems, kuriems likimas lėmė pažinti šį žmogų: bendrauti, mokytis paprastumo ir kuklumo, išminties ir tolerancijos bei dvasinių turtų. Kaip mokytoja ji buvo reikli, bet mokėdavo ramiai išdėstyti ir tu pats patikėdavai, kad taip reikia. Pamenu vieną profesorės gyvenimišką pamoką. Institute, tiksliai nepamenu kokia proga, vadovai man įteikė gėlių. Jas tiesiog pamerkiau į vazą ir viskas. Profesorė tyliai priėjo ir padėjo gėles taip, kaip reikia - matomoje vietoje, pagarbiai“, - prisiminimais dalijasi mokinė ir ilgametė kolegė profesorė emeritė Janina Didžiapetrienė.
Apie meilę sau
„Kaip atsidūriau onkologijoje? Profesorius Vytautas Girdzijauskas įkalbėjo. Jis buvo toliaregiškas žmogus. Tačiau didžiausias lūžis mano apsisprendimui įvyko šeštame kurse. Į pediatrijos skyrių atvežė guvią mergaičiukę. Ir šiandien ją prisimenu. Marytė. Tokia žvali buvo, vis pokštavo. Buvau priblokšta, kai išgirdau, kad jai negalime niekuo padėti. Leukemija. Užgeso labai greitai, vos per kelias savaites. Man buvo ir pikta, ir skaudu. Tada ir pradėjau galvoti, kad reikia ką nors daryti ir ieškoti būdų, kaip su tokiomis ligomis kovoti“, - apie pasirinkimus pasakojo profesorė.
Profesorė kolegų dažnai vadinama ankstyvosios vėžio profilaktikos pradininke. J.Didžiapetrinė sako, kad prof. L.L.Griciūtė buvo ne tik mokslininkė, bet ir sveikos gyvensenos šauklė, ir prevencinių programų - dabar vykdomos krūties vėžio ar gimdos kaklelio - pradininkė Lietuvoje. „Ji mums sakydavo, kad vėžio nereikia bijoti, geriau visas jėgas skirti tam, kaip jo išvengti. Viską ji aiškindavo labai paprastai, niekam nesistengdavo pamokslauti ar piktai kalbėti“, - sako prof. J.Didžiapetrienė.
Apie toliaregiškumą
„Vėžio prevencijos planas nėra brangus. Reikia tiesiog dabar, šią akimirką, išmesti cigaretes ir pamiršti „teisę į paskutinį dūmą“. Atsisakyti traškučių, skrudintų bulvyčių. Pradėti sportuoti, o ne tik grožėtis dviračiu, trūnijančiu kampe... Rimtai susidomėti aplinka, kurioje gyvename. Jei rūkalius yra pakankamai kvailas manyti, kad rūkymas - viena jo žmogiškos laisvės išraiškų, galima jam priminti, kad pusė pasaulio vaikų kenčia nuo pasyvaus rūkymo. Kartais net ir tas, kuris tvarkingai gyvena, bandydamas vengti kancerogeninių veiksnių, gali susirgti vėžiu“, - sakė prof. L.L.Griciūtė.
„Profesorė buvo aktyvi agitatorė prieš rūkymą. Bet ji niekam nemoralizuodavo: nesakydavo nerūkyk ar greit mesk! Turėjo subtilesnių metodų. Buvo inteligentiška, toliaregiška ir pasisėmusi pasaulinės patirties. Bendravimas su ja buvo lengvas ir, kai šiandien matau antraštę, kad ji buvo visų onkologų Motina, turiu su tuo sutikti“, - sako emerinė J.Didžiapetrienė.
Atsiminimas
Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai prof. dr. Sonata Jarmalaitė:
- Su profesore bendravau vos du kartus. Nesu jos mokinė, greičiau pasekėja. Man Nacionalinio vėžio instituto vardas pirmiausia siejasi su profesore Laima Liudvika Griciūte. Ji buvo ir teoretikė, ir praktikė, ir labai stipri lyderė. Esu be galo dėkinga profesorei, nes kai važiavau į pirmąją stažuotę, reikėjo rekomendacijos. Mane nusiuntė pas profesorę. Rekomendacija, parašyta profesorės, atvėrė man duris stažuotei užsienyje.
Kitą kartą profesorę sutikau Mokslo taryboje. Pristatinėjau projektą, matyt, tai buvo su krūties vėžiu susijęs tyrimas, jau net nelabai pamenu. Tiesa, jos klausimas įstrigo atmintyje. Profesorė paklausė: „O kodėl jūs neketinate tirti BRCA genų mutacijų?“ Kadangi tirti ketinome ne šeiminius navikus, o sporadinius, to tyrimo tarsi nereikėjo... Stovėdama kapuose šį klausimą prisiminiau, nes atėjusi dirbti į institutą stengiausi kurti genetinę laboratoriją, kuri dabar kas mėnesį atlieka šimtą ar penkiasdešimt BRCA mutacijų paieškų. Kokia toliaregiška buvo profesorė! Tai - stiprios asmenybės bruožas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: