- Nuotolinis mokymas iškraipė stuburus, sugadino laikysenas?
- Daugiau vaikų atvyksta dėl nugaros skausmų, padaugėjo tėvų baimių, noro pasitikrinti dėl visa ko. Bet nesakyčiau, kad laikyseną sudarkė karantinas. Stuburas neiškryps dėl to, kad kartkartėmis vaikas pasėdi netaisyklingai, paskaito knygą susisukęs taip, kaip jam komfortiška. Stuburo deformacijos yra labiau lemtos genetikos ir mažiau išorės veiksnių. Tačiau tai nereiškia, jog dabar visi galim leisti vaikams sėdėti skersai įstrižai. Jeigu yra polinkis į stuburo deformaciją, skoliozę, tuomet netaisyklingas sėdėjimas gali situacija ir pabloginti. Ir net jei kreivai sėdint stuburas neiškryps, laikysenos problemų tikrai gali atsirasti: pečių juostos, mentės asimetrija ir tą jau reikės koreguoti fiziniais pratimais. Derėtų vis tiek nepamiršti taisyklingos laikysenos principų: abi kojos pilnai pastatytos ant žemės, alkūnės ant stalo, tinkamas aukštis.
 
- Kažkada vaikams buvo normalu laipioti tvoromis ir kuo aukščiau įsikarti į medį. Koks laisvalaikis dabar traumuoja vaikus, kokios šiuolaikinių vaikų sveikatos problemos?
- Turiu pasakyti, kad bent per pastaruosius metus dėl vaikų didesnio sėslumo netenka stebėti kokių nors naujų, ryškesnių patologijų nei anksčiau. Galbūt keičiasi tėvų požiūris, apsiskaitymas.
Dabartiniai vaikai yra ta karta, kurios judėjimas, fizinis aktyvumas yra tėvų rankose. Kiek tėvai darbo į tai įdės, kiek formuos įpročius savo pavyzdžiu, tiek ir turės. Deja, dar pasitaiko tėvų, kuriems atrodo, kad gi gali gydytojas tiesiog išrašyti ortopedinę avalynę, korsetą ar dar geriau – tabletę, kad vaikas būtų tiesus be pastangų. Bet be pastangų nebūna nieko.
Taip, pandemija kuriam laikui atėmė būrelius, tačiau neuždarė lauko, tereikia prisitaikyti. Tiesą sakant, ir dėl nugaros skausmų daugiau atvyksta paaugliai, nes ikimokyklinio amžiaus vaikai turi neblogus kompensacinius mechanizmus, jie ir taip nuolat juda, žaidžia, stiprina raumenyną ir tai jiems labai padeda.
 
- Atliekate inovatyvias operacijas su augančiais implantais. Kokios ortopedijos naujovės dar prieinamos Lietuvoje?
- Vaikų ortopedijoje, kalbant apie sunkias patologijas ir chirurginę techniką, mūsų inovatyvumas priklauso nuo implantų. Turime kojų, stuburo deformacijas, ir reikia skirtingų, efektyvių sprendimų. Seniau tekdavo naudoti išorinės fiksacijos aparatą kojų derformacijoms ar ilgio skirtumams gydyti – tai metalas išorėje. Jį mato ir vaikas, ir visi kiti. Dabar jau turime implantus montuoti viduje kaulo, išoriškai nieko nesimato, o galūnės ilginimas vyksta gydytojo kabinete specialių magnetų ir pultelio pagalba. Geriausia yra tai, kad šios technologijos leidžia ne tik sunkias patologijas gydyti moderniomis priemonėmis, bet ir tai, kad apsaugome vaiką nuo psichologinių traumų. Kuriami protingi implantai, kad vaikų ortopedija būtų kaip įmanoma pažangesnė atliekant kuo mažiau intervencijų.
Tačiau kai kuriais atvejais susiduriame su finansavimo iš ligonių kasų problemomis, kartais tenka kreiptis ir į Retų ligų komisiją, nes tai, kas modernu, paprastai ir kainuoja. Kartais padeda įvairūs paramos fondai. Visus kelius esame pramynę.   
 
- Ką turi pasaulis, Vakarai, į kuriuos lygiuojamės, ir ko skubiai reikia mums?
- Žinokite, nėra Vakaruose nieko, ko neturėtume mes, nes bendradarbiaujame su įvairiomis ortopedijos technologijų firmomis, sekame naujienas, diegiame visas įmanomas naujoves. Dabar didžiausias trikdis yra pandemija.
 
- Daug laiko skiriate stažuotėms, mokymams, iš čia ir ateina naujausi inovatyvūs operaciniai sprendimai?
- Be abejonės. Visada gali užsidaryti nuo pasaulio ir manyti, kad tiek, kiek turime vietoje, Lietuvoje, yra gana. Kai išvažiuoji į platesnį pasaulį, atsiveria naujos pažintys, naujos technologijos, grįžęs supranti, kad norisi to paties savo pacientams. Kartais tai kainuoja laiko, pastangų, bet viskas atsiperka, kai supranti, kad vaikų ortopedijoje esame vieni geriausių specialistų. Kartais tenka pakonsultuoti ir kitų šalių medikus, pasidalyti patirtimi su kolegomis iš Šiaurės Makedonijos, Kazachstano. Norėtųsi, kad tokio tarptautinio bendradarbiavimo būtų dar daugiau.
 
- Dėmesio centre medikai: jei ne dėl mobingo, tai dėl perdegimo ariant visą pandemijos laiką... Kaip jaučiatės jūs? Gyvenate atostogų nuotaikomis?
- Perdegimo sindromas tarp medikų tikrai vis dažniau aptarinėjamas pasauliniuose kongresuose. Jį patiriantys medikai būna linkę į priklausomybes, kartais baigtys būna tragiškos, tad manau, kad gyvenime itin svarbus darbo ir asmeninio gyvenimo, laisvalaikio balansas. Aš jau po truputį bandau įsigyventi į vasarišką laiką, atostogausime Lietuvoje su šeima. Manau, gerų poros savaičių atitrūkti pakaktų, bet, tiesą sakant, ir trys nepamaišytų.

---

 
Dosjė
Karjera
Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas, Vaikų ligoninė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos
Nuo 2017 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinika, lektorius.
 
Išsilavinimas
1997-2003 m. Kauno medicinos universiteto medicinos fakultetas. Gydytojo profesinė kvalifikacija. Kauno Medicinos universitetas, Kaunas.
2003-2004 m. Medicinos gydytojo kvalifikacija. Kauno Medicinos Universitetas, Kaunas.
2004-2007 m. Kauno medicinos universiteto fakultetas Ortopedijos-traumatologijos rezidentūros studijos, Kaunas.
2007-2009 m. Ortopedijos-traumatologijos rezidentūros tęsimas Vilniaus universitete, Vilnius.

Narystė
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos narys
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos valdybos narys
Vaikų ortopedų traumatologų draugijos tarybos narys
Skoliozės tyrimų asociacija

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!