- Lietuvoje turime sveikatos paslaugų prieinamumo krizę ir bene didžiausias krūvis tenka šeimos gydytojams. Atlaikote pasipiktinusių pacientų bangas?
- Sveikatos paslaugų prieinamumo krizė labiausiai palietė tuos, kurie į polikliniką atvykdavo tiesiog pasėdėti koridoriuose ir pabendrauti. Visi, kuriems tikrai buvo reikalinga medicininė pagalba - šeimos gydytojų ar specialistų konsultacija, medicininė intervencija ar kita paslauga - ją gavo. Tiesiog mūsų krašte dažnas bruožas: kai gerai, patylime, bet jei kas nors ne taip, kaip įsivaizdavome, kad turėtų būti, - garsiai piktinamės. Spaudoje nuolat eskaluojamos neigiamos naujienos apie medikus, retai publikuojamos sėkmės istorijos, pacientų padėkos ir istorijos, kaip pacientai liko nustebę dėl greitos ir kokybiškos medicinos paslaugos suteikimo. Todėl ir atrodo, kad yra toks didelis pasipiktinimas. Man neteko susidurti su pasipiktinusiais pacientais. Bet greičiausiai dėl specifinio profilio. Mano pacientai slaugomi namuose ir negali atvykti į gydymo įstaigą.
Deja, negaliu to pasakyti apie kolegas: kai kurie emociškai tiek palaužiami, jog išleidę pacientą ir uždarę duris minutę dar paverkia, nusišluosto ašaras ir kviečia kitą pacientą. Didelė dalis kolegų yra pervargę, išsekę emociškai, nebejaučiantys nei meilės, nei prasmės darbe.
 
- Artėjant rinkimams vis teigiama, jog šeimos medicinos komanda turi būti sveikatos priežiūros sistemos stuburas ir ašis. Sutinkate su tuo? 
- Man labiau patinka palyginimas su futbolo vartininku. Šeimos gydytojas yra tas asmuo, kuris turi filtruoti pacientus pagal jų nusiskundimus: didžiąją dalį gali gydyti pats, kitus siųsti reikiamiems specialistams, o trečius - tiesiai į skubios pagalbos skyrių. Remiantis užsienio šalių pavyzdžiais, ypač Skandinavijos, šeimos gydytojai gali skirti ir brangiuosius tyrimus, ir su specialistu konsultuotis. Juk siunčiame pacientą pas specialistą ne tam, kad jie pabendrautų, o kad specialistas atsakytų į šeimos gydytojui iškilusius klausimus ir duotų patarimus, kaip toliau gydyti. Tad dažnai norėtųsi ir pacientų, ir valdžios didesnio pasitikėjimo mumis. O tada ir stuburas bus tvirtesnis.
 
- Kokie, jūsų akimis, didžiausi sveikatos sistemos skauduliai?
- Skauduliai yra visiems žinomi, ir jie egzistuoja ne tik mūsų šalyje. Tai - eilės. Ši problema yra tiek dėl medikų trūkumo, tiek dėl ribotų valstybės finansų. Lietuvoje situacija nėra blogiausia Europoje, tad smarkiai besipiktinantiems visada pasiūlau pasidomėti, kokios eilės ir tvarkos papulti pas medikus yra kitose šalyse.
Kitas nemenkas skaudulys daugiau susijęs su mano paliatyvios pagalbos darbu. Apie tokias paslaugas vis dar nedaug žmonių žino. Dažnai pacientai tik paskutinėmis dienomis ar valandomis gauna šias paslaugas, o taip norėtųsi, kad kiek įmanoma anksčiau ir galėtų kokybiškai nugyventi jam likusį laiką.
 
- Lietuviai – klusnūs, užsispyrę ar „žinantys geriau“ pacientai?
- Vienas laikysis kiekvieno menkiausio gydytojo nurodymo, net minučių tikslumu. Su kitu vyks gražus ir lengvas bendradarbiavimas, trečiam teks pasistengti, idant įrodytum, jog žinai ir išmanai bent šiek tiek daugiau nei jis. Tuo darbas ir žavus. Be abejonės, daug priklauso nuo gydytojo ir paciento santykių, sugebėjimo pasitikėti vienas kitu. O kartais nepavykus sutarti priimami sprendimai pasukti skirtingais keliais.
Tačiau pavaduodama kolegas ir priimdama jų pacientus patariu: labiau pasitikėkite savo gydytoju, ateikite bendradarbiauti, o ne reikalauti, ką gydytojas turi įvykdyti. Ir dar vienas svarbus akcentas, į konsultaciją atvykite pasiruošę: susirašykite rūpimus klausimus, žinokite, kokius medikamentus vartojate.
 
- O medikai patys savo rekomendacijų paiso ir sveikata rūpinasi reguliariai, ar vis dėlto save nustumiate į antrą planą?
- Pati savimi stengiuosi rūpintis, leisti aktyviai laisvalaikį, sveikai maitintis, sportuoti. Tačiau dėl darbų gausos kartais tenka ir maitintis „greitu“ maistu, ir dienas praleisti nepakylant nuo kompiuterio.
 
- Gydytojo profesija sudėtinga, reikalaujanti daug jėgų, bet ne visada užtikrinanti, jog turėsite geriausią įmanomą gyvenimą sau... Ėjote dirbti iš pašaukimo? 
- Kai sugalvojau, kad noriu studijuoti mediciną, nelabai įsivaizdavau, ką reiškia būti gydytoju, kaip veikia sveikatos sistema. Neturėjau nei pažįstamų medikų, nei teko paciente būti. Tiesiog taip nusprendžiau. Pasukau iš visai kitos krypties. Studijavau Konservatorijoje ir vieną dieną pasakiau, kad noriu eiti į mediciną. Įdėjau daug darbo, bet savo pasiekiau. Be galo džiaugiuosi pasirinkimu. Buvo sunkių momentų, kuomet norėjosi viską mesti ir eiti save išbandyti kitose srityse, tačiau susiimdavau ir judėdavau pirmyn. Šiuo metu neįsivaizduoju, kur galėčiau geriau jaustis, save realizuoti ir padėti tiek žmonių.
- Niekuomet nekilo noras emigruoti?
- Myliu savo šalį ir vertinu galimybę būti šalia artimųjų. Smagu išvykti į kitas šalis stebėti, kaip ten veikia sveikatos sistema, tačiau likdama Lietuvoje galiu prisidėti prie geresnės sveikatos sistemos tiek medikams, tiek pacientams kūrimo. Tai man svarbu. Todėl prieš beveik trejus metus su saujele entuziastų įkūrėme Lietuvos šeimos gydytojų profesinę sąjungą. Stengiamės dalyvauti įvairiose SAM darbo grupėse, teikti siūlymus, kaip palengvinti šeimos gydytojo darbą ar pagerinti pacientam teikiamas paslaugas.
 
- Ką veikiate po darbo? Juk reikia ir pailsėti... 
- Turiu du mažus vaikus, tad laiką po darbo, mokslų ir papildomų veiklų skiriu jiems. Važiuojame aplankyti įvairias Lietuvos vietas, pasigrožėti gamta. Mėgstu bėgioti. Esu prieš porą metų bėgimo varžybose įveikusi dešimties ir penkiolikos kilometrų trasas. Deja, dėl esamos situacijos padidėjus darbų kiekiui tik retkarčiais išbėgu „pravėdinti galvą“. Ypač lengva bėgti po emociškai sunkių dienų. Net neskaičiuoji besisukančių kilometrų, tik jauti, kaip šviesėja mintys ir tampa lengviau.

---

 
Trumpai
Šeimos gydytoja - darbo patirtis 4m.
Paliatyvios pagalbos gydytoja - patirtis 7m.
Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos vicepirmininkė.